No hero, no prodigy, merely born into the wrong barn, or How I failed at hitting on Lady Luck

Paršelis vaikštantis ant dviejų kojų arba "Kaip evoliucionuoti į žmogų?"

Gimus pirmam ir tuo metu vieninteliam sūnui šeimoje, Barono motina tapo dar labiau gerbiama, o tėvą pažistami sveikino tiesiog fanatiškai šaukdami iš kitos gatvės pusės. Dėja, šios iš pirmo žvilgsnio gerbtinos ir įtakingos šeimos padanges temdė klausimas: ar šis vaikas galės būti magu? Nors Džekas, Barono tėvas, gerai žinojo, kad turint tokią kilmę kaip jo, "darytis" vaikus su žmonėmis yra pavojingas dalykas, jis vistiek norėjo rizikuoti. Tiesa, jo žmona nebuvo visiškai nevykusi žmogysta, turėjo daugumą magų pranašumo ženklų, tačiau būdama pusiau žmogumi ji negalėjo valdyti jokių žemės elementų. Ji nė negalėjo pažaboti gydančiosios energijos. Nepaisant to, Džekas ją mylėjo. Labiau už titulą, naujagimį sūnų ir visą pasaulį.
Apsuptas meilės ir pinigų (o gal atvirkščiai, nes dauguma jo gyvenimo aspektų ir sukosi aplink pinigus), Baronas augo kaip eilinis turtingos šeimos vaikis. Iš kitų bendraamžių išsiskyrė gebėjimu pasakyti visų penkiasdešimties (ne)naudojamų stalo įrankių paskirtis, skyrė karštų patiekalų ir salotų lėkštes, bei turėjo visus kitus snobiškus gebėjimus. Iki devynerių jis net neišsiskyrė gebėjimu suprasti kokioje kvailoje aplinkoje augo ir kad beveik visi žmonės iš aukštojo luomo, su kuriais jam yra tekę susidurti, buvo rinktiniai idiotai. Be visko, vaikis jau dvylikos šnekėjo trimis senosios žemės kalbomis. Viena iš jų buvo visiškai nereikalinga, bet kaip priimta prancūzų kilmės aukštame lovyje sedintiems, neva pavyzdingiems, išgamoms, kurių Barono namuose buvo pilna, visi turėjo šnekėti griežtai prancūziškai. Mažius Baronas, kaip dažnas kilmingas ar nekilmingas vaikas, turėjo artikuliacijos problemų, todėl labiau mėgo rinktis mažiau liežuvio laužymo reikalaujančią kalbą ir tai buvo pirmasis karo kirvis sviestas į aplinkinius. Džekas ir Aria(taip pat buvo pavadinta Barono draugės duktė, kurią jis vėliau įvaikino), Barono tėvas ir motina, buvo supratingi ir stengėsi žiūrėti pro pirštus. Technologinis amžius, nacionalizmo griuvimas ir kitos tiesos jiems buvo labiau priimtinos negu senai pridvėsusių normų laikymas ir išlaikymas. Kitu karo kirviu tapo reikalas slėpti nuo aplinkos, kad vaikiui jau sutikus dvyliktuosius metus, jis visdar negalėjo pažaboti magijos. Jis pradėjo vengti kilmingųjų vakarienių, pokylių ir net giminės suvažiavimų, kad tik niekas nepaprašytų pademonstruoti ką jis moka. O nemokėjo nieko. Tėvo draugas, tarnybos atsisakęs generolas, buvo mokęs vaikį kovoti kardu ir tai jam po truputį ėjosi ne taip blogai, tačiau magas turėjo būti magu, taip pat kaip naktis turėjo keisti dieną. Tokią absoliučią tiesą išpažino aukštuomenės kiaulidė ir net Džekui stengiantis pakeisti jų mąstymą, rezultatas likdavo toksai pats. Vėliau Aria taip pat nustojo eiti į vakarėlius, mat norėjo sukelti sūnui didesnį komfortą. Vyras jai pritarė ir net pats dažnai pasikeisdavo rolėmis išleisdamas į verslo susitikimą žmoną, tačiau tai kūrė idealią situaciją apkalboms. Ilgainiui, Micrus šeima tenorėjo užrišti visiems liežuvius.
Ir tik tada, kai rodėsi jog blogesnėje padetyje šeima atsidurti negali, pasirodė pirmieji saulės spinduliai, t.y. eidamas penkioliktuosius metus pinigų(sosto) paveldėtojas, pirmą kartą pažabojo ugnies magiją. Tą kartą, niekas net nepyko už tai, kad jis padegė milijonus kainuojantį senovinį, dar senojoje žemėje sukurtą, audeklą skirtą sienoms puošti. Visa šeima vėl pradėjo pilnu pajėgumu dalyvauti kiaulidės susitikimuose, dalintis paslaptimis kaip padidinti lovį ir šiaip pakriuksėti apie nereikšmingą šlamštą.
Diena po dienos Baronas tobulėjo ir tapo savotišku pavyzdžiu kitų šeimų atžaloms, bet tai tik didino jo tėvų polinkį vertinti ne sūnų, o jo paveikslą padedantį kelti šeimos prestižą. Visa tai vertė Baroną pūstis. Ne, pūstis ne nuo žodžio "pasipūtęs", o nuo "būti išpūstam, pripūstam kažko". Jis buvo pripūstas neapykantos kiaulidei, magijai ir tėvams, kurie, rodos, nakties eigoje spėjo išsiversti į kitą pusę.

My first Angel, or Getting drunk in karaoke bars does not always result in bad things.

Rodės, Baroną pažadino tvaikas iš jo paties burnos. Degtinės, viskio ir dar bala žino ko mišinys ne tik kėlė šleikštulį, bet ir vertė jaustis tarsi visas kūnas tuoj persiplėš. Rodėsi, kad už durų kažkas juokėsi, jeigu jam nesivaideno. Jis tik nuspėjo, kad tai turėtų būti jo vyresni draugai ir tai, kad juokiamasi greičiausiai iš jo paties. Koks kvailys, išskyrus jį, galėjo tikėtis, kad visiškas nusilakimas septyniolikamečiui gali baigtis kitaip.
Aplinka pasirodė smarkiai artima senosios Žemės Japonijai, jis gulėjo ant tatami be jokios patalynės, o šviesa už atslenkamų durų leido persispausti žmonių siluetams. Tokiu būdu kažkas iš anapus taip pat atkreipė dėmesį į pajudėjusi Baroną ir dabar jis jau išgirdo - "mažius atsibudo, galėsim pagaliau eiti pasiausti." Netrukus durys buvo atslinktos ir Baronui į akis žiebė stipri šviesa, kuri net privertė jį nusisukti.
"Kelkis, skrendam į karaoke barą."
Baronas vis dar susierzinęs atkirto:
"Ne taip senai iš jo grįžome, kurių galų belstis ten vėl?"
"Ne taip senai? Ne taip senai?" - Publika pradėjo juoktis - "tu išgulėjai čia apie parą nuo paskutinio apsilankymo. Buvome draugiški ir tavęs palaukėme, todėl dabar kelkis ir einam."
Tik tą akimirką jis atkreipė dėmesį į neoną imituojančią iškabą matomą pro langą. Ji skelbė tos dienos datą ir kiek jam pavyko prisiminti, tai buvo apie dviem skaičiais daugiau negu tai ką atsiminė iš paskutinės dienos, kai buvo blaivas. Baronas nieko daugiau nebesakė, tik leidosi pakeliamas nuo žemės ir nutempiamas iki durų, o tada ir kadilako, kurio naudojimas buvo uždraustas jau per penkiasdešimt metų. Kitaip sakant, vaikai mėgo važinėtis "su stiliumi".
Jis vis dar sunkiai statė kojas, o kvapas nuo drabužių apskritai buvo verčiantis. Ilgainiui, taip pat nusilakusioje kompanijoje jo pradėjo nebesijausti, bet aplinkiniai tikriausiai būtų apėję jaunuolius ratu. Netrukus jie visi atsivilko į pamėgtą karaoke barą. Vangią reakciją į aplinką Baronui galutinai išjudino kažkokio girto biznieriaus kriokimas. Tikriausiai japono, nes jis galėjo atpažinti dainą "Yawara", kadaise atliktą senosios Žemės estrados žvaigždės Misora Hibari. Dainavimas buvo toks šlykštus ir toks garsus, kad vos tik gavęs progą jis nešė muilą laukan. Tačiau kažkas sulaikė nuo perbėgimo į kitą barą. Triukšme sukeltame nusidainuojančių turtuolių, buvo įmanoma nugirsti ir gražių balsų, vienas iš kurių jį patraukė. Nė nemirkteldamas Baronas parbėgo atgal ir atidarinėdamas kiekvienos būdelės duris, ieškojo garso sklidimo šaltinio, tačiau visur buvo tik tos pačios karvės ant ledo.
Staiga kažkieno ranka atsidūrė jam ant peties ir jis greit atsisuko. Vyriausias iš draugų kompanijos, Barono pusbrolis Soma, kuris buvo jau spėjęs įkaušti, tik permetė ranką jam per petį ir nutempė į rūsį. Rusys, bėje, smarkiai nustebino. Jame slėpėsi visai kitoks baras ir riaumojimo iš viršaus beveik nesigirdėjo. Balsas, kurį Baronas sekė taip pat sklido iš čia. Vyriokas, gal kokių trisdešimties, skambino fortepijonu ir traukė lyrinę dainą, kuri, suderinta su jo vokaliniais gebėjimais, neatrodė taip banaliai saldi. Ji net skambėjo kažkiek prasmingai.
"Čia mūsų tipo kampas, nemanai?"
Išvebleno Soma prieš užsiversdamas dar vieną taurelę. Baronas linktelėjo. Visa jo kompanija, išskyrus Somą, kuris buvo per girtas pašnekesiui, šoko su dailiomis būtybėmis, todėl jam neliko nieko kita kaip pašildyti kedę prie baro. Porą dienų nesiprausęs, jis netikėjo, kad kas nors su juo šoktų. Dėja, žmonių norėdamas ir dykumoje neišvengtum. Šalimais prisėdo daili moteris anglies juodumo plaukais. Jos kūnas atrodė mergaitiškai stangrus ir vikrus, o veidas atspindėjo didelį supratimą. Priešingai nei dauguma vištelių sėdėjusių bare, ji žvelgė į aplinką protingomis akimis, su trupučiu didybės ir paniekos. Ši moteris turbūt buvo gerokai vyresnė už Baroną, bet jis nesugebėjo atsispirti ir, pamiršęs, kad yra panašus į urvinį žmogų, kreipėsi į damą.
"Gerbiamoji, ar galiu jums pastatyti kokį gėrimą?"
Ši nustebusi įsispoksojo į taip staiga metusį klausimą vaikiną. Akivaizdžiai tokia jaunuolio paraiška jai kėlė ir nuostabą, ir juoką. Iš tos nuostabos (o gal mandagumo?) pradžioje nė neatrodė, kad ji ką nors užuostų.
"Galite, jei taip norite, tačiau leiskite pasakyti, kad tokiu atveju aš jums gėrimą pastatysiu atgalios."
Baronas nusijuokė. Moterys su humoro jausmu buvo retas dalykas. Geras humoro jausmas apskritai buvo retas dalykas ir dėl to jis jautėsi maloniai nustebintas. Juokaudami, jiedu valandėlę pasiginčijo kas kam ką statys ir galiausiai, nei vienam nenusileidus, apmokėjo už vienas kito gėrimus. Draugystė tarp jų įsižiebė beveik tą patį vakarą ir barą Baronas paliko ne vienas. Ilgo pasivaikščiojimo dėka jis sužinojo, kad šios moters vardas Agnette, jai dvidešimt penkeri ir kilusi ji iš šeimos, kurią gerai pažįsta jo tėvai. Iš tiesų, jų šeimos buvo tokios artimos, kad jų susitikimas tik dabar be galo stebino. Tačiau ši tema Baroną erzino ir jiedu pradėjo kalbėtis kitomis temomis. Tą vakarą vienas kitą jie nustebino intelektu nebūdingu diduomenei ir tai pradėjo ilgalaikę pažintį

Soma:

"Kelionė namo" arba "Kaip paleistuvis nuotykius vaikės"

Kitas penkias savaites Barono niekas nematė. Slapstydamasis už Neo Kobe nakties apdangalo, dienas jis leido vienoje smuklėje išsinuomuotame kambaryje, kartu su Agnette. Naktis, jei netingėdavo, eidavo praleisti į barą, tačiau dažnai tiesiog pasilikdavo mėgautis dviejų kūnų trintimi.
Mylėtis su Agnette buvo visai kitoks potyris negu su bet kuria kita mergina. Jo vaikiškas nepatyrimas tik dar labiau iššaukštino jos sugebėjimą daryti viską ko imdavosi nepriekaištingai. Štai ji virš jo, štai po juo, o dabar jau iš šono. Buvo sunku susivokti iš kur toks vikrumas. Paprastai visos nenori, o ji pati savanaudiškai iš to išpešdavo visą įmanomą malonumą sau. Energetinė vampyrė? Ne. Jis nežinojo kaip apibūdinti šį unikalų atvejį, bet tai vistiek jam patiko.
Pro langą driekėsi beribio miesto vaizdas, Barono akys be gyvybes ženklų stebeilijosi į lubas, kurios mažai skyrėsi nuo sienų, mat tamsa gaubė visą patalpą. Angettes rankos slydo jam nuo pilvo iki krūtinės. Iš šono ji atrodė tarytum atlikinėtų tempimo pratimus, naudodamasi juo kaip atrama. Jos šlaunys trynėsi į jo šlaunis jau gerą pusvalandį, tačiau nieko nevyko. Agnette megavosi erzindama jį, nors puikiai žinojo, kad šiuo žaidimu teikė jam tiek pat malonumų. Neveltui elektrinis šildytuvas veikė pilnu pajėgumu – tai buvo žaidimo dalis. Porelė suprakaitavo pakankamai, kad ranka bet kuria kūno vieta galėjo tiesiog nuslysti. Jų aistringi žvilgsniai susikirto ir ji tiesiog krito ant jo visu svoriu. Nusileido taip, kad jos lūpos būtų tiesiai Baronui prie ausies.
„Pakeiskim viešbutį. Mes per aukštai, tai atima per daug jėgų...“
Alsuodama kažką vebleno į jam ausį ir dabar jos kūnas sliko pirmyn ir atgal. Baronas suėmė jos strėnas viena ranka, o kita apglėbė ties krūtine.
„Kurį siūlai? Gal reikia apskritai pakeisti planetą. Mes čia jau trisdešimt keturias dienas“, - nužvelgęs menkai apšviestą sieninį laikrodį tęsė, -„už penkiolikos minučių bus pradėta skaičiuoti ir trisdešimt penktoji.“
„Anądien Plato‘s Cavern sutikau Somą.“
„Somą? Nenuostabu, jis pažįsta visus juodžiausius Kobės požemius.“
Be jokios nuostabos atsakė Baronas.
„Manęs jis nematė, bet ne tame esmė. Esmė yra tame, kad jie žino. Žino visi iki vieno. Šitoje skylėje dingti be žinios neįmanoma ir apskritai manau, kad be reikalo tave išvedžiau šunkeliais.“
„Tai gal pasirodykim mano šeimai ir pasakykim, kad susimesim?“
Šypsodamasis tarytum pardavinėtų ledus, o ne siūlytų moteriai su juo dėtis į bendrą lovį, atkirto.
„Tu juokauji.“
Žavinga moters nuostaba buvo skirta tik jam.
„Ne, aš rimtai.“
Po galutinio atsakymo, suėmė ją abiem rankom ir nuvertė nuo savęs. Tada akimirksniu pats atsidūrė virš jos.

Rytojaus rytą, kuris buvo per pietus, jiedu išsiregistravo iš ištikimojo viešbučio ir sukrovę šlamštą, kurio turėjo net porą lagaminų, į išnuomuotą turbo-mobilį, pajudėjo pirmyn į nežinią. Greitkelis buvo tuščias tarytum sutartinai paliktas tik jiems. Barono manymu šita kelionė galėjo trukti iki gyvenimo galo. Tiesiai, visada tiesiai, nors iš tiesų tik ratu aplink planetą, bet apgaulinga optinė iliuzija ir naivi žmogaus akis šį faktą ignoravo suteikdama jiems beribės laisvės pojūtį. Turbo-mobilio grotuvas „repeat“ rėžimu suko tą patį prastos, lyginant su esama technologija, kokybės įrašą. „Never tear us apart“ – dainavo saldžiabalsis vyriokas bandantis primesti roko žvaigždę. „I told you that we could fly, ‘cause we all have wings, but some of us don‘t know why “. Netrukus Baronas dainavo kartu ir baladojo pirštais į vairą, kurį sukinėti reikėjo ne per daugiausiai. Agnettė spoksojo į jį kaip į kokį ateivį. Šis vaikinas jai taip pat buvo šviežio oro gūsis, kuriuo ji beatodairiškai, nuleidusi visas barikadas, mėgavosi. Nepaisant to ji gyveno su baime viduje, mat jų amžiaus skirtumas rodėsi per didelis ir ji beveik šventai tikėjo, kad jau rytoj jis pabėgs. Tačiau jis tik dainavo. „I was standing, you were there, two worlds collided... And they could never tear us apart.“

Galų gale sutemo ir jiedu nusprendė, kad lygumos vidurys nėra toks gražus kaip naktinis miestas, todėl pavažiavę dar keletą kilometrų greit rado kitą vietą nuomuojančią kambarius. Jiems pasisekė, nes vos perėjus gatvę radosi dar ir visai padorus pakelės restoranas, žinoma, su kosminėmis kainomis, bet ar tai galėjo rūpėti dviems problemas visą gyvenimą mačiusiems dėl pinigų pertekliaus, o ne trūkumo, žmogystoms. Užsisakę arbatos ir po karštą sumuštinį, jiedu spoksojo pro langą į žolėtą platumą, kuri, pasirodo, irgi turėjo savotišką žavesį. Ypač gražus buvo kontrastas tarp horizonte kyšančių dangoraižių ir priekyje iki pažastų nuaugusių smilgų. Pastarąjį vaizdą Baronas jau buvo besudėliojąs į ketureilį, kuriuo galėtų apžavėti draugę, bet suskambo telefonas.
„Tėvai?“

„Tau ir labas. Soma sakė, kad dingai su moterim. Dingai trisdešimt šešioms dienoms, neskaičiuojant savaitės prieš tai, kurią taseisi girtas. Rytoj giminių suvažiavimas ir tu privalai ten būti. Leisk priminsiu, kad su Soma turėjai inscenizuoti dvikovą kardais. Žinau, kad esi nesuvaldomas, todėl gali parsivežti draugę kartu.“

Po tėvo stebėtino nuolankumo Baronui neliko nieko kita kaip suprasti, kad Soma išsiaiškino Agnettės kilmę. Kitu atveju problemų dėl jų ryšių gal ir nebūtų kilę, bet giminėms ji tikrai nebūtų parodyta.

„Prakeikta kiaulidė“ – nusikeikė į telefoną, - „kurių galų turiu lakstyti kaskart, kai tas tvartas to užsimano.“

„Leisk priminti, kas moka už tavo moteriavimus. Septyniolikametis paleistuvis ir taip mums daro nemaža problemų.“

Po šito ragelis buvo numestas. Tiesa, tai padarė ne karštakošis Baronas, o Džekas, jo tėvas. Agnettės ir Barono surūgę žvilgsniai susidūrė, nes ji taip pat jau buvo supratusi apie ką kalba. Sumuštinių jie nepabaigė, o viešbučio raktą gražino net juo nepasinaudoję. Porelė nusprendė grįžti į Micrus rūmus iki ryto.
Nakties žvarba pynėsi su dar neatslenkančiais šiltos dienos orais. Grotuve sukosi jau kitoks įrašas, kurio jiedu negirdėjo. Būti pažadintam iš sapno šį kart buvo daug skausmingiau ir abu nebuvo pakankamai geroje padėtyje diktuoti salygas aplinkiniams asmenims.

„Septyniolikametis paleistuvis, tik pamanykit...“

Naktyje nuaidėjo Barono pasipiktinimas ir sumišimas. Agnettė nieko nesakė tik savo švelniais pirštais perbraukė jo šilkinius plaukus.

„...Nes kai turi pinigų - neturi balso, o kai turi balsą – neturi pinigų“ arba „Kodėl jis norėjo gyventi kaip vidutinės klasės atstovas“

Ryte, kai elektroniniai gaidžiai jau buvo begiedą, kad dirbančiąjai klasei metas į darbą, o liokajams metas šerti piniginguosius tvarto gyventojus, pro gigantiškus, auksu dengtus, Micrus pilies vartus iriedėjo (o tiksliau įskrido) nutriušęs turbo-mobilis. Su didžiu susidomėjimu sodininkas nužvelgė damą sėdinčią priekyje, šalimais vyruko, kuris jo įsitikinimu, turėjo būti „ponaitis Baronas“. Pats Baronas įkyrų žvilgsnį ignoravo ir tarytum maištaujantis paauglys nutupdė transporto priemonę vidury rožyno.
„Štai ir atvykome, ma dame aimee.“
Jo laužyta, bet aistringa prancūzų kalba nuaidėjo gražiai apkarpytų tujų labirintu tiesiai kitam sodininkui į ausį, tačiau niekas nedrįso aiškinti Baronui, kad rožių sodas ne vieta parkuoti mašiną. Šitai apskritai jam galėjo paaiškinti tik vienas žmogus ir būtent ji jau buvo įbedusi į „monsieur Baron“ savo viliokišką pyktelėjusį žvilgsnį.
„Šitos rožės nevertos būti baudžiamos už rankas, kurios jas sodino, kaip ir jas sodinusios rankos neturi būti baudžiamos už balsą, kuris tai paliepė. Kaltųjų niekad nebūna hierarchijos apačioje.“
Tarė Agnettė. Užtikrintai ir absoliučiai įtvirtindama jo galvoje, kad kitą kartą jis gerbs į šiuos sodus įdėtą triūsą. Tačiau didžiojo pono ego niekas negalėjo palaužti galutinai: jis nusišypsojo draugei ir pareiškė esą visa hierarchija kalta, nes jos šakos padeda viena kitai funkcionuoti. Laimė tądien ponas ego neturėjo pakankamai garo, kad pridėtų diskusijai ką nors dar, tad Agnettė tiesiog sėkmingai ignoravo paskutinį jo sakinį. Baronas iš tiesų visai nenorėjo lietis ant moters už skirtingas nuomones, be to už kokių penkių minučių jam reikėjo atremti tėvo puolimą. Jis privalėjo tausoti jėgas.
Atsidarius turbo-mobilio durelėms porelė iššoko laukan. Nevalyvu žingsniu Baronas nuklampojo palikdamas dar vieną gulščių gėlių taką, tačiau gale jo teko laukti Agnettės, kuri atsargiai statė kojas, kad nesugadintų gėlyno. Kai toji pagaliau pasiekė trinkelėmis išklotą taką vedantį link durų, Baronas lėtu žingsniu tipeno jų link. Netrukus poros žingsniai susilygino ir galiausiai visai sustojo. Tempdamas laiką kuo įmanoma daugiau, Baronas lėtai kraustė kišenes ieškodamas kortelės skirtos durims atrakinti. Pagaliau ją suradęs nužvelgė žydrąjį dangų viršum jo ir svajingu žvilgsniu nusekė gigantišką paukštį sukantį ratus nutverti ką nors iš „karališkųjų sodų.“ Dar po akimirkos žvilgsnis susidūrė su Agnettės ir jis suvokė, kad reikia pagaliau atrakinti duris. Kortelė prasmego ertmėje su skeneriu. Greitai jos tikrumą patvirtino signalas ir atsirakinančių durų garsas. Baronas žengė vidun pirma praleidęs Agnettę ir iš kitos pusės pasiėmė kortelę. Užrakto mechanizmas taip veikė, kad apsišaukėliai negalėtų atgauti savo įrankio ir įkalčiai pasiliktų vietoje, nors iš tiesų buvo daugybė kitų būdų juos sugauti.
Penkiolikos metrų koridoriaus gale stovėjo dailutė tarnaitė, sukonstruota pagal azijietišką japoniukės modelį. Sukonstruota todėl, kad ji buvo grynakraujė, o tiksliau gryna-elektroninė kyborgė. Stabili, sumani, bet visiškai bevalė, kad visados kokybiškai kabintų paltus ir mazgotų kiaulaičių kanopas.
„Okaerinasai!“
Po jos paraiškos Baronas susijuokė. Jis tą darydavo kas kart kai ta „japoniška“ kyborgė prancūzų didikų namuose sveikindavo žmones japoniškai. Visiškai ignoruodamas tarnaitę jis pasisuko į Agnettę ir netaktiškai pajuokavo:
„Matai, jie net susikonstravo šitą tarnaitę pagal kitokią tautybę, kad suteiktų egzotikos namams. Ar nesakiau, kad šitie namai grįsti absurdu?“
Agnettė tik nusuko akis. Jai nesinorėjo šokti prie greitų išvadų, nors gilumoje buvo aišku, kad visa aukštuomenė tokia. Ji atsakė pastebėjimu nukreiptu žmonijos naudai:
„Džiugu, kad jie bent evoliucionavo nuo prekybos žmonėmis laikų.“
Baronas dar kart nusikvatojo, o tada atkreipė demesį į tarnaitę, kurios žvilgsnis buvo įsmeigtas į žemę.
„Nesijaudink, tu nieko bloga nepadarei, tačiau jei būčiau tu, jau senai būčiau apmąstęs darbo pobūdžio keitimą.“
Agnettė neapsikentė ir kulniuku sumynė Barono kojos pirštus.
„Jei įmanoma“ – maloniai kreipėsi į tarnaitę, - „vesk mus pas poną Jack Micrus. Aš čia jo kvietimu.“
Tarnaitė grakščiai, nors kiek dirbtinai nusilenkė ir mandagiai mostelėjo parodydama, kad sektų paskui ją. Baronas tą akimirką piktai atsiduso, o Agnettė pervėrė jį žvilgsniu, kuris ir patį ruščiausią liūtą paverstų naujagimiu katinėliu.
Kažkur ties aštuntuoju metru trijulė pasuko siauru koridoriumi į milžinišką, rytinį prieškambarį, kuris labiau priminė senųjų Versalio rūmų menę. Palei sienas ši patalpa buvo apstatyta pusmetrio staliukais ant kurių kiekvieno buvo patupdyta po dailią porceliano figūrėlę. Jų glaistas ir įvairiaspalviai dažai dailiai skaidė šviesą besiskverbiančią pro langus prie lubų, kurių centre buvo pakabintas krištolo sietynas. Šis taip pat krusteldamas nuo vėjo gūsių vertė šviesos spindulius lūžti ir žaižaruoti ant grindų, tarytum jos būtų koks baseinas. Šiame vaizdinyje nesiderino tik visiškai nesusižavėjusi trijulė. Provincinė „bakūžė“ būtų sukėlusi kur kas daugiau jausmų negu visas kambarys, kurio kiekvienas centimetras padengtas deimantais. Kadangi vaizdas nieko nedomino, jie trys greit užkopė balto marmuro laiptais į antrąjį aukštą ir pasukę kairėn, nužygiavo dar vienu ilgu koridoriumi. Šio vidurys, kaip priklauso, buvo nuklotas raudonais kilimais, o sienos iškaltos pačiu geriausiu raudonmendžiu, rankomis derintu tikro meistro. Snobizmas buvo toks, kad Baronas drąsiai būtų galėjęs išvemti alkoholio sukeltą skrandžio turinį čia pat, dėja merginų kompanijoje taip elgtis nesinorėjo. Net jei viena iš jų ir buvo kyborgė.
Kai trio pagaliau pasiekė gigantišką svetainę, joje jau sėdėjo Soma. Pastarasis gurkšnojo alų vyno taurėje ir pro stoglangį stebėjo dangų. Poetiškas buvo tas Soma, todėl su Baronu sutarė kaip brolis su broliu, o ne „įkyrusis trečias asmuo“.
„Sveikas, sveikas. Ir jūs sveika.“
Maivydamasis jis iškiliai atsistojo nuo sofos, nusilenkė damai ir pakštelėjo į ranką. Taip meistriškai kaip antroko dailyraštis nuo knygos ir lygiai taip pat nenatūraliai kaip plastikinės gelės vestuvių papuošimuose.
„Labas. Ar daug metų prireikė šitam judesiui išmokti?“
Moteris žodžio kišenėje neiėškodama drėbė šiam tiesiai į veidą. Be žado, tartum gavęs kiaušinį į veidą, Soma stoviniavo apie minutę, o antrosios pradžioje nusišypsojo ir jau be vaidybos pripažino nokautą.
„Nuo tada kai dar nemokėjau sėdėti ant puoduko iki dabar pat. Tiesa jūs mane permatėte kiaurai ir šis veiksmas niekada netaps pakankamai tobulas, kad apmulkintų protingesnius individus. Matau kodėl tavęs nebuvo visą mėnesį, brolau, nors per tą laiką mane smarkiai barė už tai, kad tave eilinį kart nugirdžiau.“

„Nejuokink. Jie žino, kad paleistuvauju savo noru.“
Paskutinus tris žodžius Baronas smarkiai pabrėžė lyg tyčia jo tėvui beįžengiant pro duris. Lėtu žingsniu, su turtingam žmogui būdingais pasigerėjmo stabtelėjmais, jis perėjo visą svetainę iki kol pasiekė jaunuolius susirinkusius prie galinės sofos.
"Ar aš ne laiku?"
Tėvas sarkastiškai pasiteiravo sūnaus ir dėbtelėjo į jį gan suirzusiu žvilgsniu. Didybė žėrėjusi jo veide vos prieš pusę minutės dabar jau buvo dingusi. Problemos su vaikais lieka tos pačios visuose luomuose, ką daugumai turtingųjų, bandančių save bet kokia kaina atplėšti nuo prasčiokų, buvo sunku pripažinti. Visatoje dar buvo dalykų, kurių nedomino pinigai.
"Sutrukdei dar aną naktį, kai paskambinai, tad dabartinė nuoskauda nedidelė."
Su tiek pat sarkazmo atšovė Baronas.
"Obuolys nuo obels netoli rieda". Ši frazė, Agnettės manymu, čia tiko idealiai.
Džekas šyptelėjo, bet daugiau nieko nesakė. Savo aristokratiška letena pavarė Somą iš kambario ir tasai, priešgyningai, bet be pasirinkimo, turėjo nusilenkti ir palikti kambarį. Tik tada šeimos galva pradėjo kalbėtis su kambaryje likusia porele.
"Mademoiselle, Agnette, jus čia matyti didis malonumas. Tik kaip jūs susidorojote su juo?"
Smarkiai pildamas per viršų Džekas kalbėjo ignoruodamas šalimais stovintį "jį".
"Buvo paprasčiau negu jūs galėtumėte įsivaizduoti. Aš tiesiog nepradėjau nuo dorojimosi ir susidoroti nebeliko reikalo. Paprastiems žmonėms - paprasti metodai."
Po Agnettės atkirčio Baronas žvygtelėjo nesulaikydamas juoko. Tas garsas buvo tarp tramdymosi ir isteriško nesusivaldymo, labiau erzinantis negu natūralus juokas. Džekas vėl šyptelėjo ir kalbėjo toliau:
"Šiaip ar taip, aš turiu mažiausią teisę kištis į tavo ryšius, Baronai, tačiau turiu tau vieną prašymą. Į mano rankas pakliuvo kelialapis į vieną geriausių pilotų akademijų. Jeigu tik tu sutiktum... Galėtum įgyti puikių žinių ir įgūdžių."
"O tau tai suteiktų šansą, kad ir šį patį vakarą visiems paskelbti koks šaunus tavo vaikas ir į kokią puikią mokyklą tu sugebi jį iškišt. Nė už ką. Kartoju: nė už ką aš nežaisiu žaidimo pagal tave. Pirmiausia fortepijonas, tada vokalas, dabar jau ir pilotavimas. Kada paprašysi aukštojo marketingo, kad galėčiau padėti plauti tau pinigus?"
Sulig kiekvienu žodžiu Barono balsas vis garsėjo, o paskutinis sakinys apskritai buvo išrėktas, tačiau Džekas stovėjo kaip uola, o Agnettės svečio teisės neteikė jai balso šioje situacijoje.
"Visus iki vieno centro uždirbam švariai, nors tavo siauras akiratis neleidžia to suvokti. Dainuoti, kiek pamenu, tau patinka, todėl tai nebuvo pats blogiausias mūsų ėjimas, o dėl pilotažo - ar ne tu pats prieš porą metų kolekcionavai lėktuvėlius?"
"Baisaus čia daikto. Būčiau ir pats galėjęs susirasti pilotažo mokyklą. Kam tau visad statyti spektaklį už mane? Paskelbęs, kad turiu alkoholio problemų galėtum net geresnį skandalą surežisuoti."
Įtampa kilo, o du ožiai vienas kitam nenusileido. Tarytum per debatų pertraukėlę abudu stovėjo bandydami racionaliai mąstyti ir nekibti viens kitam gerklėn. Svečiui nusibodo. Ji prakalbėjo:
"Galbūt aukštuomenė ir kvaila, bet kartais joje atsiranda gerų pasiūlymų, manau, kad šis būtent toks."
"Tikrai?"
Baronas paklausė jau minkščiau, praktiškai nuleidęs apsaugą. Jos magiškas poveikis buvo tiek pat gąsdinantis, kiek nuostabus.
Ji įsikabino jam į ranką ir pašnabždėjo:
"Gal pasakom apie susimetimą?"
Baronas galutinai suglumo. Juk jis negalėjo taip imti ir pasakyti, kad... Ne, jis privalėjo pasakyti. Tai buvo puikus, o svarbiausia malonus jam pačiam, maištas.
"Sutikimą dėl pilotų mokyklos gausi rytoj, o dabar svarbesni dalykai. Mes su Agnette ketinam susimest."
"Susimest?"
"Būtent."
"Aš manau, kad tai labai miela idėja."
Nuo durų pusės pasigirdo ketvirto asmens balsas. Tai buvo Barono motina, Aria. Sulig jos žodžiais ir rūstusis Džekas pasidarė nebe toks rūstus. Akimirkai viskas susidėliojo į savo vietas.
"Bet tiesą sakant mes turim problemą ir tave norim išsiųsti į pilotų akademiją ne šiaip sau" - Aria iš įpročio nukratė rankoje laikytą aplinkai draugiško modelio cigaretę, kurios nereikėjo pridegti tad ji negalėjo mesti ir pelenų - "Tačiau iki kol problema bus svarbi, o svarbi ji taps šį vakar, per renginį, linksminkitės ir linksminkite kitus. Agnette, kadangi esi garbės viešnia, apačioje tavęs laukia siuvėjas su keliais kostiumų modeliais. Pasiruošk šiam vakarui, nes pati supranti kokie žmonės ten susirinks."
Baronas vistiek stovėjo neduodamas sutikimo dėl akademijos.
"Tai dėl susimetimo... Jūs ką, ne prieš?"
"Sūnau, tai bene geriausias dalykas, kurį galėjai pranešti. Mes nuošridžiai tikimės, kad tai tave supančios negrįžtamai ir įkeps tau nors kiek atsakomybės."
Su paišaipa Džekas patapšnojo Barono petį ir ironiškai šyptelėjo. Tada apkabino žmoną ir kartu su ja paliko svetainę. Jaunuolių porelė kurį laiką stovėjo neturėdama ką pasakyti.
*
Vakaras netruko ateiti ir įvairūs humanoidai ėmė būriuotis didžiajame Micrus rūmų sode. Sodininkai buvo paslėpti savo kambariuose, o liokajų aplinkui lakstė daugiau negu visada. Džekas konferencijų salėje stovėjo prie pakylos kartu su Baronu ir Soma, o Agnettė bei Aria sėdėjo garbingose vakaro ponių vietose. Agnettės žvilgsnis nuobodžiai slankiojo palei pakylą, kur stovėjo Baronas ir karts nuo karto judviejų žvilgsniai susidurdavo. Tada prasidėdavo nepadorūs žaidimai akimis, kuriuos pastebėjęs koks svečias tikrai nesusižavėtų, tačiau niekam tas nerūpėjo. Tiek Baronas, tiek Agnettė, tiek Soma buvo minimaliai suinteresuoti pokyliu ar jo priežastimis. Trijulė kad ir tą pačią akimirką mielai būtų išėjusi išgerti kur nors į "praščiokų barą".
Veiksmas ėjo be didelių pokyčių: įžanga, sveikinimas, kovos kardais inscenizacija, vakarienė, desertas, pokalbiai... Sulig kiekviena minute nuobodžiau ir nuobodžiau. Ir tik tada, kai svečiai buvo įkaušę pakankamai, kad galėtų lengviau priimti bet ką, kas buvo tikroji susirinkimo priežastis, Džekas pabarbeno sidabriniu šaukšteliu į taurę ir krenkštelėjęs atsistojo.
-Gerbiamieji, kaip buvo nurodyta kvietimuose, mes čia nesusirinkome tik šiaip pragerti vakaro. Mes susirinkome, nes turime nemažą problemą. Tai susiję su verslu ir tuo kaip šis verslas gali įtakoti šią planetą. Pakviesiu visus akcininkus į konferencijų salę, o likusių svečių keletui valandų atisprašysiu ir paliksiu savo puikiosios žmonos globoje. Jei kas norite miegoti - nesikuklinkite, lovos jums jau paruoštos.
Tėvas mostelėjo Baronui, kad tasai pagelbėtų motinai tokioje bjaurioje padėtyje, mat su šitais idiotais su kuriais ji liko, neužtenka net visos kantrybės visatoje, o pats išsivedė "svarbių asmenų" gildiją labirintais, gylyn į sodą, o tada ir į pastatą skirtą konferencijoms. Dėja, Baronas ilgai netempė nežinioje: jis apsimetė einąs miegoti ir paliko Somą, Agnettę ir Arią tvarkytis su svečiais, o pats iš tiesų nuskuodė pašnipinėti konferencijos dalyvių. Nepaisant to, kad sienos turėjo izoliaciją nuo garso, jie nebuvo apgalvoję stiklinių konstrukcijų saugumo. Būtent jomis ir pasinaudojo: sukombinuodamas lazerį ir atitinkamas kodavimo technologijas, jis greitai galėjo klausytis kas dedasi viduje. Net ir pamesti žodžiai nesutrukdė suvokti esmę, kuri buvo tiek pat purvina kiek ir visad.
-Iš sandėlio Sagittarius-1 buvo pavogtas kietasis diskas su tarpgalaktinio teleporterio INTERG-777 prototipo brėžiniais ir mokslinių tyrimų susijusių su šiuo įrengimu kopijos. Nors duomenys saugomi ne vienoje vietoje problema yra ne jų praradimas ar visiškas sunaikinimas, o konkurencinių korporacijų ar dar blogiau – teroristinių organizacijų tikslų įgyvendinimas... Ir žinoma, tai, kas nutiks visiems, kurių parašai atsidūrė prie šio projekto. Juk tai vienas didžiausių tarpgalaktinės konstitucijos pažeidimų, - padaręs akimirkos pauzę Džekas ypač akylai nužvelgė tarp susirinkusiųjų sėdintį apsaugos ministrą, - po galais, aš juk sakiau, kad tokia rizika nėra verta rezultato! – nesuvaldęs įsiučio trinktelėjo į stalą, o Baronas šyptelėjo sulig šiuo gestu. Jo neapykanta buvo nepagrįsta, juolab todėl, kad jis žinojo kokio ilgio byla bus surašytam pačiam už neįrodytą bendradarbiavimą ir teisinius pažeidimus vardan šeimyninių santykių ir taip toliau, ir taip toliau. Tačiau tai nebuvo svarbu. Apie tarpgalaktinio teleporterio planus jis girdėjo pirmą kartą, nors tai nestebino. Bala žino kiek dar pogrindinio katalogo gaminių jis nežinojo, tačiau jam ir tai nebuvo svarbu, kaip nerūpėjo ir tai ką šitie korporaciniai dėdės nuspręs pasitarime. Nenorom jam vistiek teko pripažinti, kad vienintelis asmuo įgalus susiremti su tokiomis problemomis buvo jo tėvas.
*
Kitą rytą kartu su Soma Baronas buvo skubiai iškviestas į tėvų ofisą, kur dar su vakarykščiu makiažu susirūpinusi sėdėjo motina, o tėvas nerimastingai mynė taką palei langą pirmyn atgal.
„Aš jau viską žinau.“ Neturėdamas ko slėpti murmtelėjo Baronas, kas privertė Somą sukrusti. Juk jis ir pats aną vakarą slapčia klausėsi konferencijos tik, priešingai negu pusbrolis, išsiduoti neketino.
„Puiku, sutrumpinsime pokalbį. Net neketinu klausytis tavo nesutikimo. Tu važiuosi į tą akademiją, keli draugai padės įforminti faktą, kad jau prasimokei ten pusę metų ir negali nieko bendro turėti su mūsų reikalais. “
Baronas nė nepajuto kaip staigiai motina atsidūrė tiesiai priešais jį ir ėmė dėstyti savo požiūrį. Akimirką pastovėjęs su nuostaba veide jis pagaliau surado žodžių atkirčiui: „Betgi aš negaliu taip imti ir pabėgti kol visi murkdysitės purve. Net ir pagal dabartinį mūsų santykių stovį tai nėra teisinga.“
„Mielasis, tau puikiai sekdavosi tą daryti iki šiol, tad padaryk paslaugą ir pasielk taip kaip įprasta. Dink iš šitos vietos. Pasiimk Agnettę, nes jos tėvai taip pat įvelti į šį sandėrį. Parūpinom tau pradinį kapitalą tad ir nedirbdamas galėsi žmoniškai pagyventi. Šį vakar vieno generolo iš lėktuvas skris į Marsą, kur tu ir mokysiesi. Būk pasiruošęs apie penktą valandą, vairuotojas tave nugabens į oro uostą.“ Aria motiniškai patapštojo Baronui per petį ir leido suprasti, kad jam neišvengiamai teks nešti muilą. Kaip tik tą akimirka jis pamatė ir Džeko nerimo perkreiptą veidą bei žvilgsnį, įbestą tiesiai į jį: „Sėkmės, mes šią bylą išspresime.“

Tai buvo viskas ką jis girdėjo prieš išvykimą. Toji žinia Agnettės taip pat nenudžiugino. Lyg tyčia gyvenimo tuodu buvo sumesti į tą pačią duobę ir rodės, kad ironiškiau negalėjo būti, tačiau jau nusileidęs Marse Baronas sužinojo, kad tėvai pasiliko jo brangujį pusbrolį padėti jų purvinų reikalų tvarkymui, o jį išsiuntė į šiltą ir saugų lizdelį. Pradžioje tai rodėsi nepakeliama, bet po poros mėnesių reguliarių Generolo paskaitų (pasirodo tas pats tipas skraidinęs jį į Marsą vėliau turėjo tapti ir pagrindiniu jo mokytoju) ir gyvenimo su Agnette viskas daug maž pasimiršo. Bent jau viršutiniame lygyje.

Nuotrauka:
Pilnas vardas, pavardė:Baron Micrus de vieux France
Rasė:Human Mage
Amžius: 50; 53
Ūgis:186cm
Svoris:80kg
Kraujo grupė: AB-
Pareigos shipe: Agentas, padavėjas laisvalaikiu
Sugebėjimai: Elemental Magic - magija pagal elemantus(ugnis, vanduo, oras ir t.t.), Gas Cover - paskleidžia dūmų uždangą pro kurią priešai nieko negali matyti, Illusion Swords - materializuoja kardus, kurie gali būti valdomi mintimis. Other character abilities: išskirtinio manevringumo pilotas ir sworsdman‘as, geras kulinaras, gerai groja pianinu ir pakenčiamai keliais kitais instrumentais, pasižymi geru vokalu.
Kaip pateko į Ship'ą: Ieškodamas darbo pagal specialybę.
Praeita gyvenamoji vieta: Neo Kobe - Micrus Mansion ir Apartment block; Mars – Military Academy Dormitory
Praeitos pareigos: Marso karinio laivyno leitenantas, Private Investigator for Genom Industries, smulkūs nepriklausomi smogiko/agento darbai.
Informacija apie šeimą ar gimines: Tėvas - Micrus Heavy Industries savininkas, Jack Micrus; motina – Micrus Law Company savininkė, Aria Leroy-Micrus; pusbrolis – Jack Micrus dešinioji ranka ir Micrus Heavy Industries direktorius, Soma Cruz; dukra – Captain įgulos narė, Aria Des’ree-Micrus; žmona – mirusi, buvusi verslininkė, Agnette Des’ree; daug kitų giminaičių išsidėsčiusių turtingesniuose visatos kampeliuose.
Išskirtiniai bruožai: turi metalizuotą krūtinės karkasą ir kyborgizuotas rankas. Kairės rankos nevaldo dėl nelaimingo atsitikimo, todėl visad laiko parištą po paltu. Turi idealiai tiesią laikyseną, kurios dėka galima pažinti jį vien iš stovėsenos ar eisenos.
Papildoma informacija: Išdidus, nepriklausomas ir rimtas tipas. Nepaisant šių bruožų didele psichologine stiprybe nepasižymi todėl po eilės nesėkmių galima jį sutikti bare. Bijo prisirišti prie žmonių, nes tiki jog nuo to padidėja jo paties pažeidžiamumas, nors iš tiesų tai dėl psichologinių traumų patirtų praeityje. Mėgsta groti pianinu ir prarėkti gerklę karaoke baruose, prijaučia senosios Žemės Japonijos kultūrai. Kartais būna erzinančiai manieringas, kas taipogi yra vaikystės, praleistos tarp “grietinėlės” atstovų, randas.
Biografiją galima rasti :
čia