Apartment block

Daugiabučių kvartalas. Čia gyvena dauguma miestelio gyventojų.

Čia gali gyventi veikėjai

- Tėti, eime pažaisti- Alice žiūrėjo linksmomis akelėmis į juodaplaukį. 
- Gerai, o ką nori žaisti?- nusišypsojo vaikinas žvelgdamas į draugiškas, mėlynas kaip safyrai, visai kaip mamos akeles, kupinas džiaugsmo, laimės, bei tikėjimo.
- Profesionalius šefus! Eime padarysime desertą!- mergina pradėjo tempti už rankovės į  virtuvę, o vaikinas nepasipriešindamas sekė pagal mažąją princesę.
- Taigi vyriausioji vyrėja, kokį desertą gaminsime šiandien?- paklausė vaikinas, atidarydamas kelias spinteles, kol jam baltaplaukė mergaitė abiejomis rankutėmis atkišo prijuostę.
- Gaminsime ledų braškių ir šokolado desertą!- mergaitė jau buvo užsidėjusi savo mažesnę prijuostę su meškiuku ant jos, prijuostės apačioje buvo užrašas ''Hug the Headchef''.
- Nuo ko pradėsime?- linksmai paklausė Kiro, maudamasis prijuostę.
- Leisk pagalvoti, mums reikės butinai ledų, daug daug ledu! Hmm, dar.. Šokolado! Būtinai daug daug šokolado! mmmm, ai dar braškių! Braškės skanu su šokoladu!- pradėjo entuziastiškai vardinti produktus mergaitė, o vaikinas labai greitai juos ištraukė,  braškes iš šaldytuvo, ledus iš kameros, šokoladą iš spintelės. Mergaitė paėmė dvi lėkštes. Taip, jie buvo vieni du namie, Mama buvo kažkur išėjusi.
- Šita tavo, o šita mano- nusišypsojo mergaitė, ir į abi lėkštes šaukštu įkabino gabalą ledų. ant jų uždėjo po vaflį kurie naudojami ledų rutuliukams įdėti. Kiro paėmė šokolado buteliuką ir užpylė šokolado.
- Nu, kaip ir viskas? Manau bus visai neblogas desertas- paklausė Kiro, jau akys norėjo suvalgyti desertą, kad ir kiek tai būtų kalorijų.
- Neeee, pamiršai idėti braškes- mergaitė nuplovė braškes ir ir sudėjo po keletą į lėkštes.
- O dabar jau baigta?- paklausė vaikinas.
- Mama mėgsta vištieną, reikia idėti ir vištienos!- 
- Kaip pasakysi vyriausioji vyreja- nusikikeno vaikinas. Ištraukė visą vištą iš šaldytuvo ir perkirto pusiau, į vieną lėkštę idėjo vištos apatinę dalį su kojomis, į kitą visą viršūtinę dalį. Mergaitei tai buvo natūralus reginys, ji visuomet stebėjosi tėčiu, tad visai net nekreipė dėmesio, jog katik prieš ją sukapojo vištą.
- Dar, dar reikia aštunkojo! Oj kaip skanu bus- pasakiusi mergaitė pribėgo prie šaldytuvo, kurio durelės buvo paliktos praviros, ir rankytėmis vos ištempė visą aštunkojį. Kiro jį paėmė iš mergaitės rankų, nukapojo peiliu galūnės ir sudėjo į lėkštes.
- Na, dar ko nors?- pajuokavo Vyras.
- Ikrų! Raudonūjų, mėlynūjų ikrų ir visokių žolelių bei prieskonių skonio pasodrinimui!- plačia šypsena kaip tikra vyriausioji vyrėja sukomandavo Alice ir Kiro viską idėjo į abi lėkštes.
- Na, baigta- mergaitė nusišypsojo, nuėjo nusiplauti rankas. Kiro paėmė lėkštę, pažiūrėjo į visą  šį maistą, pirštu perbraukė ir nulaižė nuo piršto. Šiek tiek pakliuvo ir ant jo lūpų kampučių.
Pasigirdo durų rakinimas, grįžo mama, O Kiro stovėjo prieš pat duris laikydamas lėkštę su šiuo meno kūriniu.

Spoiler:

Alice

Spoiler:

Vos Kiro šeima spėjo susėsti už gerybėmis nukloto stalo, pasigirdo durų skambutis. Kol Kiro žaidė su mažaja Alice, Arwen pasikėlė nuo kėdės ir nuėjo pasižiūrėti, kas galėjo pas juos ateiti. Už durų stovėjo aukštas, liekno sudėjimo vyras. Jis vilkėjo aplytą ilgą juodą odinį paltą, ant galvos turėjo juodą odinę taipogi nuo lietaus varvančią skrybėlę. Jis stovėjo paprastai, rankos sukištos į kišenes.
-Ar čia gyvena Kiro The Reaper?
Vyras negaišo laiko ir iš karto ėjo prie reikalo. Arwen atsisuko atgal pasižiūrėti į Kiro, tačiau ištarti žodžiai pro atviras duris nuskambėjo pakankamai garsiai, kad ir pats vaikinas išgirstų savo vardą.

- Pabūk čia, tėvelis turi reikalų- Vaikinas atsistojo ir nuėjo prie durų, pamatė vyrą ir bandė suprasti ko jis čia atėjo.
- Mieloji gali eiti, aš su juo pasikalbėsiu- sušnibždėjo Arwen ir atsisuko į vyrą.
- Taip, čia gyvena Kiro, gal eime laukan pasikalbėti?- Kiro išėjo pro duris ir jas uždarė. Išėjęs į lauką atsisuko į vyrą.
- Taigi, ko iš manęs reikia?-

Vyras nesipriešino pasišalinant toliau nuo Kiro buto, tačiau į lauką vaikiną nusekė labai nenoriai. Vos pasislėpė nuo lietaus, o jau vėl teko į jį išlysti. Pasitaisęs skrybėlę vyras žvilgtelėjo į rimtai nusiteikusį tamsiaplaukį.
-Girdėjau apie tave. Neketinu ilgai pasakoti ką ir iš kur. Turiu darbą, kurį manau tik tu sugebėtum padaryti. Žinoma, už darbą ketinu atlyginti.
Vyras ėjo tiesiai prie reikalo ir žodžių per daug atsargiai nerinko. Iš kišenės jis išsitraukė nuotrauką ir padavė ją Kiro. Pažiūrėjus į nuotrauką buvo galima įžvelgti žmogaus figūrą, tačiau asmuo vilkėjo platų viską dengiantį apsiaustą su gobtuvu, o ant veido buvo užsidėjęs raudoną kaukę. Nuotraukoje nesimatė net vyro akių.
-Šiuo metu jis kelia daug problemų Neo Kobėje, o mūsų žmonės per daug užimti kitais reikalais.
Vyras nenuleido akių nuo Kiro.

Kiro išklausė vyro pasakojimo, paėmė nuotrauką ir į ją atidžiai pažiūrėjo ieškodamas už ko užsikabinti, galbūt atras kokį kabliuką kuris padės jam šią užduotį greičiau įvykdyti.
- Tai kas per problemos, kad visi per daug užsiemę savo reikalais? Nejaugi jis vogia saldainius iš vaikų?- paklausė vaikinas su trupinėliu ironijos balse.
- Dar norėčiau žinoti, kodėl manote jog tik aš sugebėčiau įvykdyti šią užduotį? Kokią aš turiu savybę, kuri jūsų nuomone padėtu šios užduoties vykdymo eigoje?- užpuolė svarbiais klausimais vaikinas.

Vyras tikėjosi, jog su Kiro, apie kurį teko daug girdėti, pavyks susikalbėti lengviau. Tačiau teko nuryti atodūsius ir leistis į aiškinimus.
-Organizacija, kuriai dirbu, nėra didelė, o taip susiklostė, kad šiuo metu visi mūsų agentai yra išsiųsti į kitas svarbias užduotis. Nesenai iškilo nauja bėda, kurios nenorėtume palikti, nes greitai nesustabdyta gali sukelti katastrofiškų pasėkmių.
Vyras padarė trumpą pauzę ir pasitaisė skrybėlę, nuo kurios kriokliais tekėjo krintančio lietaus srovės.
-Būsiu atviras, nemanau, kad TIK tu sugebėtum apsiimti šio darbo. Tačiau kai ieškojau galimų kandidatų, tu vienintelis atrodei kaip užtikrintas pasirinkimas. Tą sprendžiu iš tavo praeities pasiekimų kare. Neturiu daug laiko, tad norėčiau išgirsti tavo atsakymą.
Vyras žiūrėjo į Kiro rimtu žvilgsniu. Kaip tik po jo paskutinių žodžių, atsidarė gretimai stovinčio skraidančio automobilio durys.

Tai buvo visiems vietiniams Neo Kobe gyventojams pažistama transporto priemonė - turbocycle. Būtent šį modelį naudojo tik specialios organizacijos. Skraidančio automobilio durelės pasikėlė į viršų, o iš transporto vidaus išlindo nedidelis mėlynas robotukas.

-Gibson, turime keliauti. Taikinys pajudėjo.
Pasigirdo dirbtinio intelekto balsas sklindantis iš judančio mechanizmo.

Vaikinas išklausė vyriškio, o tada jo žvilgsnis nukrypo link automobilio.
- Darbelis atrodo rimtesnis negu išskirti du susipešusius vaikus, tad noriu nueiti į vieną parduotuvėlę ir nusipirkti sau šarvus, o taip pat man reikės ginklo, ar jūs sugebėsite man jį parūpinti? Nes šiuo metu esu beginklis, tad įsiplėskus kovai nelabai ką ir galėsiu padaryti- paklausė vaikinas ir priėjo arčiau automobilio.
- Sėskime, pasikalbėsime kol važiuosime, parodysiu kur toji parduotuvėlė iš kurios pirksiu šarvus- pradėjo sėstis į automobilį vaikinas.

Vyras stebėjo kaip Kiro artinosi prie automobilio, robotukas stovėjo savo vietoje sukinėdamas kamerą tai į Gibson, tai į Kiro. Prieš vaikinui įsėdant į automobilį jį sustabdė darbdavio ranka uždėta šiam ant peties.
-Deja, mums nėra pakeliui.
Pasakė vyras, kad Kiro aiškiai suprastų situaciją.
-Kaukėtąjį vyrą reikia pristatyti į JUNKER HQ. Registratorei pasakysi, jog tavo darbdavys yra Jean Gibson. Tai aš. Atlyginimą tau duos organizacijos galva Benson Cunningham. Neabejoju, kad toks profesionalas kaip tu žinosi ko tau reikės šiam darbui ir viskuo apsirūpinsi.
Vyras pasisuko į robotuką.
-MK II, važiuojame.
Robotukas iš karto sureagavo į šeimininko žodžius ir įlipo į automobilį ten, kur norėjo sėstis Kiro. Automobilio durys užsidarė. Gibson tuo tarpu apėjo transporto priemonę ir jau taip pat ketino lipti vidun, tačiau trumpam stabtelėjo.
-Mano žiniomis kaukėtasis paskutinį kartą buvo pastebėtas Outer Heaven klube. Nežinau ar jį dar ten rasi, bet galbūt kažkas turės kokios nors informacijos.
Po tų žodžių vyras įlipo į automobilį, šviesos užsidegė, varikliai užsikūrė. Turbocycle pakilo į orą ir nuskriejo pradingdamas tarp šviečiančiomis reklamomis apkabintais pastatais.

Kiro šiek tiek graužė, jog negavo pasivažinėt su tokiu automobiliu, tačiau greit atgavo ūpą ir parėjo namo. Arwen priėjo prie jo.
- Kas čia buvo?
- Darbdavys, gan linksmai skambantis darbelis, kažkoks tipelis prisidirbo, tai teks pagaut.
- Nejaugi grįši į kovas?
- Dar nežinau, kol kas tik šį darbelį pabaigsiu, o tada žiūrėsiu ar noriu grįžti į visą tą reikalą.
- Gerai, bet būk atsargus-
Kiro atsisveikino ir paliko namus, užšoko ant savo motociklo ir išvažiavo.

Išlipusi iš taksi susimokėjo ir įžengė į daugiabučių kvartalą. Stovėdama priešais pastatą, kuriame gyveno, mergina pakėlė akis į viršų. Taiga neturėjo skėčio, tad buvo kiaurai permirkus, purvina, tačiau laiminga, nes pagaliau žiūrėjo į savo buto langą. Pasitrynusi akis, sudirgintas lietaus lašų, ružavaplaukė įžengė į daugiabutį, nusigavo į 16-tą aukštą ir įžengė į savo butą.

Tai buvo nedidelis vieno kambario butas. Viename kambaryje buvo miegamasis, svetainė ir virtuvė. Tik vonios kambarys buvo atskirtas. Butas nebuvo didelis, tačiau baldų atžvilgiu minimalistinis. Pagrindiniame kambaryje buvo didelis apvalių formų langas atidengiantis miesto vaizdą. Taiga niekada nepasižymėjo pedantiškumu, tad butas nebuvo labai tvarkingas. Bet tai buvo namai. Numetusi daiktus ant arčiausio staliuko mergina nuskubėjo į dušą. Jame praleido gal valandą besitrindama visus purvus nuo savęs. Nusipraususi, persirengusi ir susitvarkiusi Taiga buvo pasiruošusi vėl lėkti į miestą. Tai reiškė būvimą lietuje. Bet tam mergina buvo jau pasiruošusi. Ant pakabos kabėjo tamsiai mėlynas paltas su kapišonu. Jį apsivilkusi ružavaplaukė nebebijojo lietaus, tad išsikvietusi taksi iškeliavo.

Mes su MK IV parėjome namo, išsitraukiau raktus ir atrakinau duris. Mane pasitiko žmona, pasisveikinau, įėjau į vidų.
- Susipažinkit, čia MK IV, mano partneris-robotukas- nusijuokiau- man reikia numigti. Buvau labai pavargęs, tad nusižiovavau ir patraukiau tiesiai į lovą. Net nenusirengęs priguliau ir pamiegojau kelias valandas, tada atsikėliau ir pasitaisiau kavos, pasisekė, jog namie turėjome tokių puodelių išsinešimui, kokius duoda kavinėse. Tad įsipyliau į jį ir gurkšnodamas patraukiau dirbti, žinoma mane sekė MK IV.

Leila, lėtai kaip zombis, per lietų parsliūkino namo.

Tai buvo nedidelis, vieno kambario butukas ketvirtame aukšte. Kambaryje buvo keletas būtinų baldų ir šiek tiek technologijos dėl geresnio susisiekimo su klientais ar vietos nustatymo. Dirbdama kurjerio darbą beveik 15 metų mergina negalėjo apvilti nei vieno kliento ir tam žinojo, kad investicijos į technologijas visada atsiperka. Dauguma reikalingų įpakavimų ji laikė tiesiog po stalu, o  pastovių klientų vizitinių ir šiaip žemėlapių, nuorodų buvo pilna nuklijuota magnetinė lenta.
Leila nesistengė laikytis tvarkos, todėl ir šį kartą nusimetė visus savo rūbus tiesiog ant žemės. Sužalotas, kruvinas kūnas reikalavo priežiūros ir poilsio, o į ligoninę kreiptis po nelegalių muštynių būtų per daug neapdairu. Aplamai ji nemėgo medikų, todėl pati pramoko gydytis ir gydyti. Inkšdama mergina užsiropštė į savo lovą ir susisuko į antklodę.
-Earths songs of 80' fm...
Sumurmėjo užkimusiu balsu. Iš kart sušvito televizorius, kuris po kelių sekundžių šnypštimo ir bangų gaudymo užgrojo lėtą melodiją su švelniu moterišku vokalu. Dar po kelių sekundžių Leila užmigo, o organizmas, atsistatydamas jėgas, iš karto gydė sužalojimus.

[use: First aid] (kai tik pakankamai užsikrauna MP.)

[Tikiuos galiu šitaip : ) ]

Leila giliai miegojo nualinta visų sužeidimų patirtų kovose. O kai pagaliau prabusdavo, greit vėl užmigdavo, mat kūnas dar nebuvo pailsėjęs. Tai tęsėsi kelias dienas, kol merginos jėgos pagaliau pilnai atsistatė. Leila atsibudo prižadinta neoninių šviesų blyksinčių pro langą bei pastovaus miesto triukšmo, kurio net sienos nesulaikė. Lauke lijo, bet pagal Neo Kobe standartus diena skaitėsi graži.

Leilai pilnai atsistatė HP ir MP.

Prabudo kada prie jos sąmonės prisibeldė aplinkiniai garsai. Kažkas gatvėje garsiai šūkavo. Negana to, kaimynai gal sugalvojo perstumdyti baldus, kad toliau miegoti buvo nebeimanoma.
Leila atsisėdo lovoje ir pasimargstė nuo šviesų. Tyngiai pasitrynė užmiegotas akis ir nusiropštė kopetėlėmis ant grindų. Kūnas ir visas organizmas jautėsi atsigavęs. Iš vis mergina galėtų pasisakyti, kad naujai gimusi. O po tokio miego reikėjo prasimankštinti ir geriausia tai galima padaryti pramogaujant klube.
Apsirengusi nužvelgė ar negavo kokio kurjerio darbo, o tada išėjo.

Vaikinas grįžęs namo pasisveikino su šeima, o tada atsisėdęs ant lovos krapštėsi su kiaušiniu, bandė iššifruoti jo paslaptį, kaip jį atidaryti. Kiaušinis turėjo kelias dalis kurios sukinėjosi, tad vaikinas sukinėjo sukinėjo, pradžioj turėjo problemų išsprendžiant pūzlę, tačiau kuo ilgiau su juo krapštinėjosi, tuo labiau pradėjo ją suprasti. Išsiaiškino, kad margučio spalvos turi didelę reikšmę. Pagaliau visas dalis pasuko kaip reikiant, ir kažkas sutraškėjo. Kiaušinis pradėjo skleisti keistus garsus, lyg jo dalys atsirakintų. Vaikinas padėjo jį ant žemės ir stebėjo kas nutiks.

 [use easter egg]

Kiaušinio mechanizmas privertė dalis atsiskirti, o joms pasiekus limitą *PUF* kiaušinis susprogo. Kiro kambarį apėmė dūmai, o jų viduryje stovėjo įspūdingo grožio ir nepriekaištingos figūros mergina vilkinti violetinės spalvos kiškučio kostiumą.

Jos ir Kiro žvilgsniams susitikus, merginos veidas įgavo labai aiškią nepasitenkinimo emociją.
-Eeeeh!? JIS mane iškvietė?
Kone atsiduso mergina, atrodė kiek nusivylusi, tačiau ne priešiška. Netoliese buvusias Kiro žmoną ir dukrą ignoravo.
-Na, vis geriau nei už kokį ištvirkusį storulį verslininką. Darbas yra darbas.
Bekalbėdama su savimi mergina artinosi Kiro link, o jį pasiekusį, sėdintį ant lovos, pasilenkė ir pakštelėjo į kaktą. Lengvai ir greitai, kaip vėjas. Vos jos lūpos atitrūko nuo vaikino odos, mergina dingo. Neliko jokių pėdsakų, kad kažkada kambaryje buvo daili mergina ar Velykinis kiaušinis.

Kiro +3 XP

Kiro nustebo išvydęs merginą, ko jau ko, o tokį kostiumą vilkinčios merginos nesitikėjo. Ir kaip ji tilpo į tą kiaušinį? Klausimai kamavo, o ji vis artinosi, kol prisiartino tiek, jog galėtų nesuprantančiam kas dedasi vaikinui pakštelėti į kaktą. 
- Kas per, tikėjausi kokio nors ginklo ar kokio buteliuko duodančio jėgos, o puseserė atsiuntė man merginą  kiškučio kostiumą vilkinčią merginą- vis dar negalėdamas patikėti savo akimis vaikinas bandė suprasti kas dedasi. Nusiuntė žinutę puseserei, klausdamas kas čia per vėlykinės išdaigos, kol galiausiai pergalvodamas viską pavargo ir nuėjo miegoti.
Ryte iš pat ryto atsikėlęs vaikinas pašaukė MK IV ir patraukė su juo miestan. Nauja diena- nauji nuotykiai, o vaikinas norėjo išnaudoti savo laisvą laiką ir susipažinti su aplinka.
------------------------------------------------------------
 Baltaplaukis įėjo vidun, kaip visada, namai buvo tušti ir be dvasios. Čia negyveno niekas, Aoki buvo delusional ir žaidė namus su nematomais asmenimis. Kiro priėjo prie kavos aparato ir pasidarė kavos, greitai išgėrė puodelį, nusivalė lūpas ir patraukęs link sofos į ją dribo, tada pastebėjo jį sekiojantį daiktą.
- Ė, tu, jei gerai pamenu tavo vardas MK IV, parašyk bosui, jog senasis Kiro, kurį jūs pažinojot mirė, o tada laisvas, čiau- kaip staigiai pastebėjo robotuką, taip pat greitai ir nebekreipė į jį dėmesį, įsijungė  televizorių, pamatęs, jog rodo visokias dramas ir kitokias mergiotiškas nesamones atsistojo ir nuėjo susitepti sumuštinį, susitepęs sumuštinį grįžo į svetainę ir toliau žiūrėjo televizorių, rodė kažkokį tai realybės šou, neįdomu, tad vaikinas po valandėlės pavargo, net kava jo neišlaikydavo, kai per televizorių tokias pievas rodo, atsistojęs nukulniavo link lovos ir dribęs į ją užmigo. Ryt iš ryto, išaušo nauja diena, vaikinukas priėjo prie lango, pasižiūrėjo pro jį, saulė jau buvo patekėjusi, tačiau lijo ir buvo apsiniaukę, tad tos saulės nelabai ir tegalėjo matyti, vis tas šūdinas oras, Neo Kobe įpatumai right there. Baltaplaukis apsiavė batus ir iškeliavo apsidairyti, norėjo pradėti gyventi.

MK IV atsuko kameros objektyvą į pasikeitusį Kiro. Kadangi robotukas matė visą transformaciją, jis žinojo, jog baltaplaukis vaikinas buvo jo šeimininkas. Sekiojo jam iš paskos visą laiką. Tačiau kažkuriuo metu Kiro liepė robotukui perduoti JUNKER viršininkui nemalonią žinutę. MK IV kurį laiką pastoviniavo vietoje ir nieko nedarė. Bet baltaplaukiui pajudėjus durų link, nusekė jam iš paskos. Vaikinui išėjus iš pastato į lauką, robotukas pasuko kitu keliu. Nieko nepranešęs vaikinui, pirmą kartą atsiskyrė nuo jo ir išėjo savais keliais.

Eilinį kartą vaikinas grįžo į tusčius namus. Jokios meilės, jokio žmogaus laukiančio prie durų, nieko. Toks jau buvo Kiro likimas, gi negali būti vadinamas mirties dievu, o tuo pat metu turėti laimingą šeimą, tris vaikus, žmoną laukiančią, kol "mirties dievas" grįš iš darbo, su paruošta vakariene. Visa tai buvo neįmanoma. Kiro grįžęs nusiavė batus, pasikabino striukę, ir nusirengęs tiesiai šoko į minkštą lovą. "Na, bent jau lova minkšta" pagalvojęs, pafantazavo, koks būtų gyvenimas, jei jis būtų turtingas ir galingas, jam netrūktų nieko. Su tokiomis fantazijomis ir užmigo. Rytą atsibudęs, neprisiminė nė vieno sapno. Atsiprausė, pasitaisė pusryčius, pavalgė, apsiavė batus, striukę ir išėjo "nuotykių" ieškoti.

Įveikinėdamas siauras gatves ir prasilenkdamas su gausybe mašinų, taxi mobilis netrukus išlėkė į ganėtinai erdvų, bet netvarkingą aukštų daugiabučių kvartalą. Taxi sustojo prie Leilos nurodytos vietos. Mergina išsirangė lauk ir dar pasilenkė per dureles, kad pamatytų draugę.
-Taaaii.. saldžių sapnų
Mirktelėjo ji akį ir nusišypsojo.
-Iki susimatymo
Dar pridūrė atsitiesdama ir nueidama.

-Iki greito!
Taiga pamojavo Leilai kai ši sustojo prie taksi atsisveikinti. Buvo gaila išsiskirti, bet turint kontaktus bus galima susimatyti praktiškai bet kada. Žinoma, jeigu Leilos darbas netrukdys merginoms toliau ieškoti nuotykių. Tuo tarpu ružavaplaukė pasisuko į taksistą ir nurodė vietą, kurioje ji norėjo išlipti. Kaip ir buvo minėjusi, tai kita daugiabučių kvartalo pusė. Kelionė buvo trumpa, o susimokėjusi ir atsisveikinusi su taksistu, mergina patraukė daugiabučio, kuriame gyveno link. Lifto judesys atrodė tooooooooks lėtas. Turbūt amžinybė praėjo kol ilgaplaukė pasiekė savo butą. Pajuodusiais paakiais, pavargusi ir ne kaip atrodanti mergina atsirakino duris ir įėjo vidun. Čia buvo šilta, sausa, bet neypatingai tvarkinga. Nekreipdama į visą tai dėmėsio Taiga nusimovė batus ir patraukė tiesiai prie lovos, į kurią dribo su visais šlapiais drabužiais. Vos pajutusi šiltą ir minkštą pagrindą po savimi, mergina iš kart užmigo.

Leila užėjo į laiptinę ir pradėjo kopti. Kaip sakoma, kuo arčiau namų durys - tuo sunkiau. Ji jau vos vilko kojas ir siaubingai garsiai alsavo užlipusi į savo ketvirtą aukštą. Prie durų pastovėjo bent kiek atgaudama kvapą ir užėjo. Nors buvo nerealiai pavargusi ir kūnas automatiškai slinko link lovos, bet tamsiaplaukė mergina privertė save nulįsti į dušą. Iš pradžių vanduo bėgo ant rūbų. Šaltas dušas kiek prabudino Leilą, todėl ji jau suvokė kad reikėtų nusirengti. Išsitrynė žele, nusiprausė ir tik susisupusi į rakšluostį, nuėjo link lovos. Autopilotu užlipo į antame aukšte buvusią lovą. Dar suvokė kad reikia užsimesti antklodę. Ir kaip mat nusmigo. O organizmas tada ėmėsi savo darbo.

[Use: first aid] kai tik užtenka MP. Ir miega iki pilnu bar'u.

Kai Taiga prabudo, buvo rytas. Nors tai sunkiai matėsi per apsiniaukusį dangų ir nuolatos pilantį lietų. Barbenimas į langus sukėlė šiokią tokią nostalgiją. Juk ružavaplaukė tiek daug keliauja, o namie pabūna gan trumpai. Praktiškai atvyksta išsimaudyti, persirengti ir pamiegoti. Atsikėlusi susivokė, jog užmigo nenusirengusi drabužių, tad tingiai ėmė juos nusirenginėti ir mesti į nedidelę skalbinių dėžę, kuri ir taip atrodė perkrauta. Pasisukusi į apskritą langą matė tas pačias neonines šviesas, tik kai kurios reklamos jau buvo pasikeitusios. Nuoga Taiga lėtu žingsniu nuėjo į dušą. Mažame bute viso labo buvo tik viena siaura dušo kabina. Vanduo atgaivino ir privertė merginą šiek tiek prasibudinti. Tad kai ji jau išėjo, aktyvesniais judesiais susisieškojo naujus drabužius ir apsirengė. Taip pat pastebėjo, jog ant kūno buvo daug žaizdų. Kai kurias būtinai reikėjo užsitvarstyti. Ir žinoma pasikeisti lovos patalynę. Susitvarkiusi su visu tuo, Taiga nusprendė pasidaryti pusryčius savo namuose, bet atidariusi šaldytuvą rado tik porą sugedusių produktų. Tuščia.

Leila buvo tokia išvargusi, kad pramerkusi akis negalėjo pasakyti kur randasi ir kokiu metu. Krapštydama akis pirštais ji atsisėdo savo lovoje. Bent jau suvokimas ir atmintis, kad grįžo namo, atsigavo. Tada grįžo ir nuotykių prisiminimai, ko pasekoje apžiūrėjo savo kūną. Viskas buvo sugiję, o tai turėtų būti tikriausias įrodymas, kad mergina pramiegojo tikrai ne vieną parą. Caktelėjusi liežuviu ji tyngiai pradėjo lipti iš lovos.
-TV. Žinios
Užkimusiu balsu sukomandavo ir ant sienos kabėjęs televizorius įsijungė. Po kelių sekundžių šnypštimo ir bangų gaudymo, ekrane pasirodė vaizdas. Kaip tik tuo metu pranešėja moteris aiškino apie kažkokius didelius neramumus Neo Kobe centre, o jai už nugaros vyko nepaaiškinama suirutė.
Kol Leila rengėsi, ji klausėsi moters komentarų. Dar trumpaplaukė iš šaldytuvo išsitraukė Coca Colos buteliuką. Mikliu riešo judesiu atkimšo butelį, įsimetė šiaudelį į jį ir pati atsisėdo ant minkšto fotelio, kuris merginą tarsi apsikabino ir panardino į patogią poziciją. Žiūrint žinias ir gurkšnojant limonadą, Leila krestelėjo kita ranka. Susisiekimo aparatėlis ant rankos suspindo ir tarsi nuo jo atšokusi šviesa delno dydžio ekranėliu suspindo netoli merginos akies.
-žinutė. Taiga. Žinai kas dedasi pas mus? end.
Ranka pastūmė holografinį ekranėlį į šoną, kad nebemaišytų jai. Trumpaplaukė pati nesuprato, kodėl išsirinko pabendrauti būtent su savo nauja ružavaplauke drauge, bet gal tai buvo paskutinis jai žinomas bendro charakterio žmogus.