Lūšnynai

Nepaisant to, ką aplinkiniai galėjo pagalvoti, Integra neieškojo nieko materialiai vertingo ant priešo kūno. Žinoma, galbūt galėtų nurengti šarvus, pasiimti skydą, bet kam su savimi tampytis nereikalingo šlamšto? Pastebėjusi, jog The Deadly Swords insignija lengvai nusisega, šviesiaplaukė nustebo ir nė nesudvejojusi nuėmė ją nuo vyro aprangos bei įsimetė sau į kišenę. Apžiūrės vėliau, dabar nebuvo laiko. Besirausdama po kišenes ragana atrado kažkokį elektroninį aparatą. Galbūt kažką panašaus į susisiekimo prietaisą. Būtų logiška, kažkaip juk reikėjo palaikyti kontaktą su organizacija. Jį mergina taip pat tiesiog įsimetė į didelę palto kišenę neapžiūrėjusi. Vėliau. Atsistojusi ketino eiti link šviesiaplaukės priešės kūno, tačiau Metalinės Dykumos gyventojai jau buvo ją apsupę. Minučių bėgyje taip pat apspito ir vyro kūną, prie kurio stovėjo ragana. Aišku į ją niekas nekreipė dėmesio. Ji net nebuvo kovos žvaigždė. Kažin ar kas ją iš vis pastebėjo laidančią kerus visiems už nugarų. Bet tai nebuvo svarbu. Atsitraukusi Integra sugrįžo prie Leilos ir linktelėjo atsakydama į jos klausimą, bet į dėtales nesivėlė prie visų. Taip pat žvilgtelėjo ir žemyn, kur vis dar saldžiai miegojo juodaplaukis vaikinas. Staiga mergina prisiminė mintį, kuri jai nedavė ramybės kovos metu.
-Ar čia tik ne tas pats išprotėjęs pilotas? Prisimeni tą geltoną erdvėlaivį, kuris labai nesaugiai skraidė kovos metu? Buvau susiskambinusi su pilotu. Jis prisistatė Leo vardu.
Kadangi kovos metu ragana buvo toli, ji negalėjo atpažinti ar balsas, kurį girdėjo, priklausė tam pačiam jaunuoliui.

Nepaisydami Integros, Metalinės Dykumos kovotojai, kurie buvo mažiausiai sužeisti, grupelėmis po kelis ėmė kelti dviejų priešų kūnus ir nešti iš kovos lauko. Labiau sužeisti gyventojai ilsėjosi, kol atėjęs kolega neparekomendavo keliauti į kitą lūšnynų vietą, kurioje šiuo metu buvo gydomos karo aukos. Netrukus sužeistieji pajudėjo vedlio rodoma kryptimi. Kadangi Leo neatrodė nei kiek sužeistas, jis buvo paliktas gulėti ant žemės. Hilda tuo tarpu pasiliko prie Leilos ir nuleido žvilgsnį į miegantį vaikiną. Baltaplaukės žodžiai nustebino moterį.
-Nežinau kas jis toks, bet nepanašus į vietinį.
Pakėlusi akis aukštyn juodaplaukė pažvelgė į Leilą, su kuria kalbėjo.
-Na, bet jis nėra vienintelis klausimą keliantis tipas čia. Va tą visai nesenai radome dykumoje, sandariai uždarytą karste.
Kaukėtoji iškėlė ranką ir parodė į Emit pusę. Sužeista būtybė vis dar stovėjo ir stebėjo situaciją.
-Tiesą pasakius, dabar turėsime tiek daug darbų, kad net nebežinau ką su juo daryti. Jis kalba kažkokia neaiškia kalba. Net technologijų pagalba sunku suprasti vienam kitą.
Moteris atsiduso.
-O kokia jūsų istorija? Kam vykti į tokią skurdžią ir pavojingą vietą, kurioje vyko karas?

Iš Integros užteko tik linktelėjimo, kad suprastų, jog partnerė bus į kišenes susigrūdusi kažką svarbaus po The Deadly Swords narių apkraustymo. Dabar reikėjo iškentėti kol jos liks tik dviese. Kuo mažiau vietiniai žinos, tuo visiems bus ramiau.
Leila labai nustebo išgirdusi, kad su ja kovojęs vaikis yra ne šių kraštų gyventojas. Ji buvo šimtu procentų įsitikinusi priešingai. O čia dar ir jos šviesiaplaukė draugė prisidėjo, primindama, kad gal čia tas pats geltono, nevykusio erdvėlaivio pilotas.
-Ach.... kaip bebūtų vis tiek pasirūpinkite šiuo vaikiu. Jis daug padėjo. Ir matomai išaugs geras karys...
Tada teko pasisukti linkme, kuria rodė vadė. Leila susiraukė. Niekada nebuvo mačiusi tokios būtybės. Tiesiog šmėkla... materializavusis šmėkla.
-O ką siūlai mums su juo daryti? Nepuola jūsų, tai ir gerai. Pasivaidens ir išnyks..
Mergina trūktelėjo pečiais, nes tikrai neišmanė kas čia buvo per sutvėrimas, o tuo labiau ką su juo veikti. Ji neplanavo prisiimti atsakomybės ir net nenorėjo turėti nieko bendra. Nebent Integrai jis būtų įdomus. Sudvejojusi, atsargiai sužvairavo į draugę.
Tuoj nuskambėjo dar vienas vadės klausimas, privertęs Leilą sustoti. Ji atsisuko į moterį ir plačiai nusišypsojo. Kumščiu trinktelėjo sau į krūtinę, ten kur yra širdis.
-Mes išvalysime galaktiką nuo The Deadly Swords!

Integra žiūrėjo į kuo ramiausiai miegojusį Leo, kuris nė neketino greitu metu prabusti. Ar bent taip atrodė. Taip pat klausėsi Leilos ir nepažįstamosios Metalinės Dykumos gyventojos pokalbio. Moteriai paminėjus keistą būtybę, šviesiaplaukė pakėlė žvilgsnį į tą pusę, kurioje stovėjo Emit. Jį ragana buvo pastebėjusi kovos metu, kadangi abu stovėjo pačiame gale, tik į skeletą panaši būtybė visą laiką nesiėmė jokių veiksmų. Arba ragana jų tiesiog nepastebėjo, kadangi pati buvo susikoncentravusi į veiksmą karo lauke. Besiklausydama draugės žodžių visiškai su jais sutiko. Nebuvo laiko gilintis papildomais dalykais. Šviesiaplaukė nekantravo surasti kur nukrito The Deadly Swords erdvėlaivis ir, jeigu iš jo kažkas liko, galbūt ten ras naudingos informacijos apie organizaciją. Laukdama ragana tikėjosi, jog Metalinės Dykumos gyventojai nesugalvojo nueiti jo tikrinti ar išmontuoti. Todėl kai baltaplaukė draugė atsisuko į ją pasižiūrėti ar ši nebuvo susidomėjusi Emit, ji pamatė, jog Integros dėmesys buvo kitur. Šviesiaplaukė spoksojo kažkur į šoną. Tačiau vos Leila pareiškė merginų tikslą, Integra tuoj pat atsisuko ir plačiau nusišypsojo.
-Taip, mes ketiname juos sustabdyti. Jūsų kooperacija mums labai padėtų.
Nusprendusi pasinaudoti situacija ragana bandė išpešti kažką naudingo. Vis dėl to, nuo jų sekmės galėjo priklausyti ne vien Metalinės Dykumos, bet ir kitų kraštų gerovė.

Hilda žvilgtelėjo į Leilą ir trumpam patylėjo. Ji nesitikėjo, kad dviejų merginų komanda imsis veiksmų dėl Emit, tačiau nieko panašaus prašyti ir nenorėjo.
-Nemanau, kad jis pavojingas. Na, bent bandė padėti erdvėlaivių kovoje.
Prisiminusi visą situaciją tamsiaplaukė vis dar abejojo, jog nepažįstamasis kažką padarė. Tačiau negalėjo pamiršti fakto, jog kažkas vis gi kontroliavo ginkluotę, kol moteris pilotavo erdvėlaivį. Bet tema tuoj pat pasikeitė ir Hilda labai nustebusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į pašnekovę, o tada ir į prie pokalbio prisijungusią Integrą.
-Turite kažkokią organizaciją? Kas jūs tokie?
Labai susidomėjusi pradėjo klausinėti moteris. Jai ir pačiai buvo aktuali The Deadly Swords tema. Kadangi jie vieną kartą jau užpuolė Metalinę Dykumą ir pralaimėjo, niekas negalėjo žinoti kada pasirodys ir vėl. Ypač, jeigu šiame krašte jie atrado kažką vertingo. Tačiau niekas nė neįsivaizdavo kas tai galėtų būti.
-Žinoma, jeigu turėsime kuo, būtinai jums padėsime kovoje su The Deadly Swords. Tik supraskite, mūsų kraštas nepasižymi prabanga. O ypač dabar kai turime atstatyti miestą, pasirūpinti sužeistaisiais. Negana to, pastoviai gyvename su grėsmėmis iš dykumos.

-Pakolkas mes tik Leila ir Integra...
Prisistatė baltapūkė dykumos moteriai, o tardama kompanjonės vardą, žvilgtelėjo į blondinę ir permetė ranką jai per pečius.
-Žinoma betkokia pagalba yra labai vertinama, bet nesiplėšykite ir neatiduokite paskutinių marškinių, kaip sakoma
Lengvai nusijuokusi Leila norėjo jau judėti nuo visos kompanijos ir išsiaiškinti ką rado Integra.

Integra per daug į pokalbį nesikišo ir leido draugei kalbėtis su Metalinės Dykumos gyventoja. Tačiau kažkuriuo metu šviesiaplaukė susimąstė, jog, kol dar yra proga, galbūt reikėtų išnaudoti visas galimybes. SUNFISH 07 buvo šiek tiek pažeistas. Jeigu klajojant po kosmosą užpultų kokie piratai ar reikėtų veltis į dar vieną erdvėlaivių kovą, gali taip gerai ir nepasibaigti. Taip pat norėjo ramiai apsižiūrėti radinius. Mergina nesitikėjo į The Deadly Swords įrenginį įsilaužti lengvai. Tam taip pat gali reikėti ieškoti pagalbos. Nors su technologijomis geriau bendrauja Leila, tai galbūt ir jos žinių pakaks. Vis gi, matydama kaip baltaplaukė baiginėjo pokalbį su nepažįstamaja, Integra ir vėl įsikišo.
-Galbūt turite kokią nors erdvėlaivių taisyklą? Ar dirbtuves, kuriose apsiimtų erdvėlaivių taisymu?
Bet tik po klausimo susivokė ir akimis greitai perbėgo per aplinką. Metalinė Dykuma nepanašu, jog pasižymėjo prabanga. Priešingai, ši vieta atrodė gan skurdžiai. Bet nepaisant to žmonės čia vis tiek gyveno.
"Galbūt buvo klaida to klausti? Nereikėtų gaišti laiko.."
Suabejojusi savo planu šviesiaplaukė nusuko žvilgsnį į partnerę.

Išgirdusi Leilos žodžius Hilda atsiduso su palengvėjimu ir linktelėjo pašnekovei, tačiau netrukus įsiterpė Integra klausdama apie erdvėlaivių dirbtuves. Šiuo klausimu juodaplaukė galėjo nesunkiai padėti.
-Taip, turime erdvėlaivių dirbtuves. Mieste tokiam transportui nėra vietos, todėl jos yra už sienos. Netoli pagrindinių vartų. Matysite pastatą su pavadinimu ir daug erdvėlaivių arba jų dalių aplink. Kreipkitės į Cid Follier. Jis jums padės. Aš esu Hilda. Galite paminėti, jog jus nukreipiau aš.
Į šviesiaplaukę moteris žiūrėjo rimtu žvilgsniu. Trijulei besikalbant, prie jų pribėgo aukštas vyras. Jis buvo nesunkiai sužeistas ir akivaizdžiai naudojo likusią energiją pagelbėdamas kitiems. Darbo buvo daug, todėl visi gyventojai, kas tik galėjo, kooperavosi. Visos liepsnos ir gaisrai jau buvo užgesinti. Vietomis buvo matyti kaip grupės žmonių judina nuolaužas, rankioja šlamštą ir pamažu atstatinėja sugriuvusias lūšnas.
-Eva sakė, kad mieste laksto jaunas vaikinas. Lyg ieškojo savo ginklo? Jis nėra vietinis. Gal netyčia jį matei? Ryder turi jo kontaktus, bet niekur jo nerandu. Visur toks chaosas.
Vyras kreipėsi į Hildą, kadangi ją pažinojo. Ši tuo tarpu tik truktelėjo pečiais.
-Aš buvau kovoje su The Deadly Swords, todėl nežinau kas vyksta kitose miesto dalyse. Jeigu jis vėlėsi į susirėmimą, tai greičiausiai dabar guli tarp tų lavonų.
Nukreipusi akis į šoną moteris trumpai paspoksojo į negyvais kūnais ir griuvėsiais nusietą lauką. Sprogimai didelę dalį karo įkalčių buvo sunaikinę.
-Beje.
Sugrąžinusi žvilgsnį į vyrą moteris kreipėsi jo pagalbos, kol šis dar nepabėgo.
-Gal galėtum nunešti šitą vaikį kur saugu? Galbūt prie sužeistųjų. Tegu pamiega. Jis padėjo kovoje prieš organizaciją, todėl nusipelnė poilsio. Bet gulėdamas šioje vietoje tokio tikrai negaus.
Juodaplaukė ironiškai šyptelėjo. Jos pašnekovas tuo tarpu nenoriai nužvelgė ant žemės gulėjusį Leo ir atsiduso.
-Gerai.
Pritūpęs prie juodaplaukio vyras kilstelėjo miegančio kovotojo rankas ir atsargiai keldamas kūną užsimetė sau ant kupros. Linktelėjęs Hildai ir dviems nepažįstamosioms nusisuko ir ėmė žingsniuoti tolyn per visas nuolaužas ir griuvėsius. Didelis Dragonslayer ginklas buvo paliktas voliotis ant žemės.

Kol miegojo aplink vaikį vyko įvairūs pokalbiai ir nutarimai, tačiau nieko negalėjo girdėti. Tuo metu vis dar sapnavo tą keistą sapną su drakonais, veidrodžiais ir kardais, panašu, jog sapnas nebuvo vienas smagiausių, tad Leo veido mimika pamažu keitėsi jam beknarkiant. Nuo kaktos nuvarvėjo šalto prakaito lašelis ir visai netrukus jo kūnas buvo atsargiai pakeltas nepažįstamo vyriškio ir užmestas ant kupros. Tai, žinoma, nepabudino juodaplaukio, bet privertė išleisti neaiškų niurnesį. Dragonslayer, baltaplaukės katana ir Leonardo skrybėlė liko gulėti karo lauke, kol jaunuolį pamažu nešė kažkur tolyn.

- O, super!
Patenkinta šūktelėjo, kada išgirdo, kad net ir tokie lušnynai turi erdvėlaivių taisymo vietą. Nors kitą vertus labai pelninga turėti tokią vietelę kai aplink miestą sukinėjasi pavojingi sutvėrimai, kurie kogero ne vieną laivą bus sugadinę. O galų gale iš nuolaužų galima kažką vertingo susikonstruoti.
Leila nesigilino į priėjusio vyro ir moters pokalbį. Tuo metu mergina dairėsi aplinkui. Į plušančius gyventojus, į griuvėsius... Juk galėjo ir jos miestą iki tiek stipriai sumalti tie nedorėliai. Ji nukreipė žvilgsnį, kada buvo keliamas vaikinas nuo žemės.
-Op, vos nepamiršau.
Baltapūkė nuskubėjo prie likusių po vaikio pakėlimo ginklų ir katanas pasikabino atgal sau ant nugaros. Per daug prisiminimų susiję, kad paliktų voliotis kažkur lauke. O va su paltu teks atsisveikinti... nulydėjo akimis tolstančią figūrą, kuri nešėsi juodaplaukį, vis dar vilkintį jos apsiaustą. Bet ką jau čia. Nebuvo šalta, kad jo pasigestų, be to ir judėti buvo daug patogiau.
Tuo po to grįžo prie Integros.
-Keliaujam tavo erdvėlaivio ir varom jo taisyt?

Hildos atsakymas buvo ideali pagalba. Integra linktelėjo kaukėtai juodaplaukei moteriai ir padėkojo. Būtinai pasinaudos galimybe prieš išvykstant iš šios vietos. Jau ketino suktis į Leilą ir keliauti, kadangi tuščiame karo lauke nieko padaryti nebegalėjo. O pasilikti ilgiau ir padėti žmonėms atsistatyti miestą neketino. Ne vien dėl to, jog niekas raganos nesiejo su šia vieta, ir ne dėl to, jog padėjo vietiniams išsikovoti pergalę kare, todėl padarė pakankamai gero. Integra nenorėjo gaišti laiko, nes prieš akis laukė dar labai daug darbo. Pirmą kartą gyvenime šviesiaplaukė turėjo labai konkretų tikslą. Ir nors jis šiuo metu atrodė nepasiekiamas ir niekaip neįkandamas, tačiau ji buvo pasiryžusi tai pakeisti.
Staiga prie grupelės prisistatė nepažįstamas vyras. Jis iš karto kreipėsi į Hildą, tad Leilai ir Integrai beliko tylėti ir klausytis. Šviesiaplaukė žvilgtelėjo į miegantį Leo kai Metalinės Dykumos gyventojas užsimetė jį sau ant pečių. Bet šiam pajudėjus ragana pastebėjo, jog didelis jaunuolio kardas pasiliko gulėti ant žemės kaip eilinė šiukšlė. Gerą minutę mergina dvejojo ar turėtų kištis, bet prisiminusi kaip vaikinas padėjo kare, negalėjo neatsilyginti jam tuo pačiu.
-Ei!
Šūktelėjo vyrui, kuris jau nueidinėjo atsukęs merginoms nugarą. Integra paėjo porą žingsnių gulinčio ginklo link ir abiejomis rankomis suėmusi jo rankeną pradėjo kelti. Tiksliau, ketino kelti, norėjo ir netgi pavyko keliais centimetrais vieną jo galą atplėšti nuo žemės. Bet tik tiek. Ragana buvo per daug gležna, o kardas per daug didelis ir sunkus.
-Emmm.. Man atrodo, kad čia to vaikino ginklas. Negerai būtų jį palikti...
Susigėdusi, išraudusi išlemeno žodžius ir paleido kardo rankeną, kuri skambiai tėškėsi atgal į žemę. O tada atsisuko į Leilą.
-Keliaujam keliaujam.
Su staiga atsiradusiu didesniu entuziazmu pasakė mergina. Griebė savo lagaminą ir per įvairias luženas ir šlamštą pati pirma pradėjo šalintis iš vietos. Kai porelė nutolo nuo Hildos ir kitų, Integra prisiminė ką norėjo padaryti prieš keliaujant į dirbtuves.
-Gal pabandykime surasti The Deadly Swords erdvėlaivį? Jeigu kažkas dar iš jo liko. Galbūt ten rastume ką nors naudingo?

Moterų pokalbis pasibaigė, o nepažįstamasis vyras ėmė žingsniuoti tolyn su Leo ant kupros, kol Integros šūktelėjimas neatkreipė gyventojo dėmesio. Jis sustojo ir atsisuko atgal pasižiūrėti kas vyksta ir žvilgsniu susitiko su šviesiaplauke. Nuo pamatyto vaizdo net prunkštelėjo. Liekna mergina nesėkmingai bandė kelti už save didesnį ginklą. Išgirdęs, jog jis priklausė juodaplaukiui, atsiduso. Negalėjo jo tiesiog palikti žinodamas, kad ginklas priklausė miegančiam kovotojui. Tuo tarpu aplink stovėjo tik moterys. Jų juk neprašys padėti nešti kardo. Ypač kai viena jų jau parodė, jog nesugebėtų jo net panešti. Teko sugrįžti atgal. Kol Leila ir Integra pasišalino, vyras priartėjo prie ant žemės gulėjusio kardo ir sunkiai jį pakėlė.
-Na ir darbelis.
Žvilgtelėjo į Hildą, bet ši taip pat jau ruošėsi judėti, tad tik pamojo vargšui ir atsukusi nugarą iškeliavo. Metalinės Dykumos gyventojas atsiduso dar kartą. Papurtė nugarą pasitaisydamas ant jos kabantį Leo, stipriau suėmė kardo rankeną ir ėmė lėtai žingsniuoti į kitą miesto pusę, kur šiuo metu glaudėsi sužeistieji. Prireikė gerų kelių valandų su ne vienu stabtelėjimu, kol vyras galiausiai pasiekė reikiamą vietą. Per tą laiką prakaitas jau buvo užliejęs visą jo kūną, raumenys šiek tiek drebėjo, bet tikslą pasiekė.
-Prašau, priglauskit jį kur nors.
Sustojęs jis kreipėsi į bet ką norėdamas kuo greičiau nusikratyti naštos. Moteris ir vyras pribėgo prie stipruolio atlaisvindami jo nugarą ir rankas.

Kai Leo pagaliau prabudo, jis gulėjo visiškai nepažįstamoje vietoje. Ant įkaitusio grindinio buvo patiesta daug įvairių skarmalų, kai kur buvo matyti keli nusidėvėję čiužiniai arba metalinės plokštės. Visur aplinkui buvo išguldyti prabudę ir miegantys sužeistieji, didžioji dalis jų buvo karo aukos. Leo vienintelis neturėjo nei vienos žaizdos ant savo kūno. Jis buvo paguldytas ant kietos, nelygios metalinės plokštės. Sunkiau sužeisti asmenys džiaugėsi didesniais patogumais. Visas šis plotas, nusietas dejuojančiais kūnais, buvo šiek tiek aptvertas iš įvairių nuolaužų padaryta nedidelia pertvara. Kažkur tolėliau stovėjo lūšnos, iš kurių lakstė vietiniai gyventojai glėbiuose besinešdami į medikamentus panašius dalykus. Bandydamas susigaudyti situacijoje juodaplaukis pastebėjo, jog jo Dragonslayer kardas šį kartą gulėjo šalia. Antrą kartą jo ieškoti neprireikė, mat kažkas tuo pasirūpino. Vis dėl to, šios miesto vietos vaikinas nepažinojo ir galėjo orientuotis tik pagal dideles lūšnynus nuo dykumos skiriančias sienas. Visi sužeistieji gulėjo atvirame plote. Tik kai kuriems buvo pastatytos priedangos nuo saulės.

DREAM SEQUENCE #2:

Staiga akys atsimerkė. Vaikis staigiai atsilenkė į sėdimąją poziciją ir susiėmė už galvos.
- Kas čia kątik buvo?! - nusivalęs šalto prakaito lašą papurtė galvą it koks šuniukas. Na ir sapnas, tokio keisto sapno gyvenime neturėjo, dažniausiai nė neprisimindavo, ką sapnuoja, tačiau šis kartas buvo ypatingas. Bet sapnas lieka sapnu, o Leo ne koks sapnų fanatikas, kuris ieško reikšmių. Apsidairęs pamatė, jog sėdi ant keistos metalinės dangos, tada pakėlė galvą aukščiau ir išvydo nematytą vietą. Aplinkui gulėjo pilną sužeistųjų, skausmingos aimanos užgožė erdvę, bet juodaplaukis labiau susirūpino ne savo būvimo vieta, o turimais daiktais.
- HM? SKRYBĖLĖ? DRAGONSLAYE-! - pradėjo dairytis ir čiupinėtis ieškodamas, iškart nusiramino išvydęs savo didžiulį metalo gelžgalį gulintį prie pat šono.
- Dwwaaaggoonslayeeer~! - kilstelėjo apkabindamas kardą. Nors ir nesijautė atsigavęs po tokio nejaukaus miego, tačiau energijos atgavo pakankamai, jog bent galėtų dar kartelį apkabinti kardą. Praėjo dar keletą sekundžių ir vaikio smegenys atgamino visus įvykius, kurie įvyko šiandien.
- Ah, taip! Kur ta baltaplaukė mergiotė? Ir išvis kur aš? Ir kur mano skrybėlė? - garsiai uždavė klausimų, viena ranka pasirėmęs į kelėną kilstelėjo kūną aukštyn, kol galiausiai pilnai atsistojo ir pradėjo dairytis.

Leila nusekė paskui draugę. Per visas nuolaužas ir šiukšles jos ėjo link Integros erdvėlaivio. Kadangi baltapūkė brovėsi kiek atsilikusi nuo energingos savo kolegės, tai dabar turėjo daug laiko ją nužiūrėti. Jau ir anksčiau stebėjosi blondinės užsispyrimu nešioti nepatogią suknelę... Leilos manymu - nepatogią... bet matomai Integra puikiai, bet nesuvokiamais sugebėjimais, susitvarkė su savo painiais rūbais. O šiuo metu dar ir tempėsi lagaminą. Leila tik atsiduso ir išsitraukė sumuštinį. Eidama valgė jį neskubėdama, nes reikėjo atsargiau žygiuoti, kad neužkliūtum kur ar ko neužtryptum.
-Nesuprantu kam tau reikia papildomų problemų su nepatogia apranga
Kramsnodama ji murmėjo Integrai pavymui ir pritariamai linktelėjo dėl The Deadly Swords erdvėlaivio.
-Pabandom, gal ką rasim. Turiu omeny, gal rasim patį erdevėlaivį
Sukrizeno. Žaizdos užgijo, nuovargis traukėsi, tai ir nuotaika kilo.

[Use: Sumuštinį]

Sparčiai pasišalinusi iš įvykio vietos, kur pasidarė sau gėdos, kažkuriuo metu Integra susivokė, jog reikėtų sulėtinti tempą. Atsisukusi atgal ji pastebėjo atsilikusią draugę. Ši sau ramiai kramsnojo sumuštinį nepaisydama situacijos aplinkui. Vos tik smegenys prisiminė apie pagrindinius išgyvenimo instinktus, o skonio receptoriai pradėjo reikalauti dabar ypatingai viliojančių pojūčių, sugurgė ir merginos pilvas. Leila buvo protinga. Ji naudojosi proga ir stiprinosi kelionės metu. Tokioje pavojingoje vietoje niekada negalėjai žinoti kas atsitiks po minutės. Palinkčiodama savo pačios mintims šviesiaplaukė pasidėjo lagaminą ant žemės ir išsitraukė iš jo sumuštinį. Kai baltaplaukė partnerė ją pasivijo, ragana vienoje rankoje laikė savo daiktus, o kitoje - sumuštini.
-Skanaus.
Šyptelėjusi pasakė draugei ir abi vėl pajudėjo pirmyn. Išgirdusi Leilos komentarą apie suknelę, Integra nušnairavo į jos pusę.
-Gi žinai, kad man patinka suknelės. Ir ilgi paltai. Tai patogi apranga ir nešalta.
Pradėjo aiškinti priežastis, kurios atrodė nesibaigė.
-Na, ir... žinai... padeda paslėpti figūros lygumus..
Kiek tylesniu balsu išlemeno šiek tiek susigėdusi. Šviesiaplaukė truputi pavydėjo draugei figūros. Nors raumeninga būti nenorėjo, tačiau raganos smulkus sudėjimas taip pat turėjo savų minusų.
-O tu pabandyk kada užsidėti suknelę!
Staiga šovė komentarą garsesniu balsu ir nusijuokė.
Merginos besišnekučiuodamos keliavo pirmyn, suvalgė sumuštinius. Net pasiekė erdvėlaivių "kapines". Kažkuriuo metu Integra žvilgtelėjo į Leilą ir uždavė jai klausimą.
-O tu žinai kur tiksliai nukrito The Deadly Swords erdvėlaivis?

[Use: sumuštinis]

Leila ir Integra ėjo netrumpą laiką, kol pasiekė pirmasias erdvėlaivių nuolaužas. Susprogusių transportų dalys voliojosi skirtingose vietose ir nevienodai sugadintos, tačiau labai akivaizdžiai nefunkcionuojančios. Kai kuriems erdvėlaiviams vis gi pavyko nusileisti ant žemės, nors neitin sklandžiai, tačiau išsaugant korpusą. Tiesiog be galimybės pakilti atgal į orą. Nors abi merginos puikiai galėjo atpažinti priešų organizacijos transportą, mat jis buvo pažymėtas The Deadly Swords insignija, tačiau jos labai greitai suprato, jog surasti erdvėlaivį bus sudėtinga. Visų pirma dėl to, jog plotas, nusietas "mirusiais" erdvėlaiviais buvo itin didelis kaip ir pačios transporto priemonės. O be to nei viena iš kovotojų nebuvo įsitikinusi ar The Deadly Swords laivas bus išlikęs savo originalioje formoje. Erdvėlaivių "kapinės" apėmė nemažą dalį lūšnynų miesto. Pėsčiomis Leila ir Integra galėjo užtrukti kelias dienas bandydamos surasti vieną erdvėlaivį arba jo dalis šioje erdvėje.

Tuo tarpu Leo susilaukė įvairių žvilgsnių iš aplinkinių, tačiau iš karto pradėjusiam triukšmauti vaikinui kol kas niekas nieko nesakė. Jo kaimynai buvo kiek piktoki. Juos ir taip kamavo pastovus skausmas jau kurį laiką geliantis žaizdų vietose. O čia dar ir kažkoks vaikėzas apsikabinęs kardą neleido ilsėtis. Nei Leilos, nei Integros, nei Hildos niekur nesimatė. Ir apskritai, nors juodaplaukis pastebėjo labai didelį kiekį skirtingų asmenų, jis nė vieno jų neatpažino. Po jo garsių pasisakymų paskutiniai žiūrovai nusisuko nuo vaikino. Aplink sužeistuosius lakstė sveikesni Metalinės Dykumos gyventojai. Jie suleidinėjo vaistus, dalino medikamentus, keitė tvarsčius ir visaip kitaip rūpinosi ligoniais. Labai užsiėmę ir kiek pavyko pastebėti, per ilgai prie vieno asmens nestoviniavo. Jauna mergina pavargusiu veidu stabtelėjo prie prabudusio vaikino.
-Kaip jautiesi?
Pasiteiravo ji. Glebyje laikė dubenį, į kurį netvarkingai buvo suberti įvairūs buteliukai, tvarsčiai ir kitokie dalykėliai.
-Nepastebėjome, jog turėtum sužeidimų, bet dvi kovotojos, kurios padėjo apsiginti nuo The Deadly Swords paprašė, kad leistume tau pailsėti. O šiaip... bereikalingai užimi vietą čia...
Paskutinį sakinį mergina pasakė tyliau, ne taip drąsiai.

Vos atsistojo pastebėjo kaip aplink gulinčių sužeistųjų krūvas bėgioja sveikesni individai su tvarsčiais bei kitom gydymo priemonėm. Kiekvienas jų vis padėdavo tai vienam, tai kitam pagalbos reikiančiajam. Šiandien vykęs chaosas pasiglemžė daug aukų. Sprogimai, erdvėlaivių nuolaužos ir gaisras suniokojo ir taip nepasiturinčių asmenų namus, sužeidė jų draugus, šeimos narius, o gal net juos pačius. Metalinė Dykuma patyrė ne menką žalą, kurios per dieną tikrai nepataisys. Dar kartą peržvelgęs situaciją Leo linktelėjo prie savo gulinčio kardo ir pakėlė už rankenos aukštyn. Neketino palikti jo gulėti. Netrukus prie juodaplaukio priartėjo mergina nešina vaistų ir bintų. Ši pasiteiravo kaip jaunuolis jaučiasi.
- Ahh, - pasikrapštė pakaušį, - Jaučiuosi pakankamai energingas judėti, - šyptelėjo alkūne pasiremdamas į savo didžiulį kardą. Nors miegojo vos keletą valandų ir nesijautė puikiai pailsėjęs, energiją tikrai atgavo. Buvo keista, bet taip pat jautėsi ir šiek tiek fiziškai stipresnis. Raumenys kiek peršėjo, bet kardą pakėlė lengviau, nei, sakykim, prieš atvykstant į Metalinę Dykumą.
- Dvi kovotojos? - reikėjo prisiminti, jo akyse kovojo tik jis ir baltaplaukė. Ir dar kažkas šaudė iš tolo, - Ah, turbūt ta ragana buvo jos draugė, - pagaliau išsiaiškinęs pasuko akis atgal į prieš jį stovinčią merginą, kuri užbaigė sakinį tyliai kažką pasakydama. Nespėjo pilnai išgirsti, bet esmę suprato, o ir šiaip stoviniuoti čia neplanavo.
- Teisingai! Man reikia grįžti pas Evą ir Croyler! Klausyk, į kurią pusę čia erdvėlaivių dirbtuvės? - pasiteiravo panelės.

Jauna mergina stebėjo Leo kalbantį su savimi. Mirksėjo didelėmis, nuostabos apimtomis akimis. Galiausiai jis pasisuko į nepažįstamąją su klausimu. Laimei, mergina galėjo padėti. Su nedidele šypsena veide ir draugiškesniu balsu ji atsakė į juodaplaukio klausimą.
-Ah, taip. Bet kelias ilgas. Gali pasinaudoti mano dviračiu, jeigu jis dar važiuos. Eik tiesiai ten, kol praeisi visą sužeistųjų zoną, o tada pasuk į dešinę pusę.
Mergina iškėlė ranką ir parodė į priešingą pusę nuo lūšnynus gaubusių sienų.
-Ten ji palikau. Nežinau kaip ketini gabentis šitą milžinišką kardą.
Jos žvilgsnis ir karto nukrypo prie ginklo.
-O dirbtuves rasi už miesto sienų. Ten vartai. Išvažiavęs laukan pasuk į dešinę pusę ir keliauk gretimai sienų, kol pasieksi pastatą su absurdišku pavadinimu.
Po trumpos pauzės mergina vis gi pagalvojo, jog reikėtų pasakyti ir pavadinimą. Na, jeigu ką.
-Dirbtuvės vadinasi Ai Fiks Jur Shite.
Pabandė ištarti pavadinimą, bet susigėdo ir išraudusi nuleido žvilgsnį nuo pašnekovo. Tai buvo užuomena, jog Leo turėtų judėti.

Tuoj pat sulaukė atsakymo iš pagalbios merginos. Ši net pasiūlė pasinaudoti savo transporto priemone. Dabar Leo žinojo, į kurią kryptį reikės keliauti norint pasiekti Evą, savo erdvėlaivį ir kitus. Panelė sakinį užbaigė visai iškraipydama dirbtuvės pavadinimą, vaikis tik pasuko galvą. Keista mergiotė, bet draugiška, tad nieko nepridūrė, o tik pažvelgė į savo gelžgalį.
- Ačiū, bet dviračio nereikės, - šiek tiek tūptelėdamas užsimetė kardą ant pečių, - Hup!
Nors ir jautėsi šiek tiek stipresnis, kardas vis dar buvo be galo sunkus. Niekaip negalėtų pavairuoti dviračio ir nulaikyti Dragonslayer vienu metu. Prislėgtas milžiniško svorio Leo tik sukando dantis ir pakėlė akis atgal į panelę.
- K-Keliauju, - po šių žodžių apsisuko ir svirduliuodamas pradėjo pėdinti pro sužeistųjų plotą. Stengėsi kuo geriau laikyti pusiausvyrą, kad neužkristų ant nieko dėtų karo aukų, ir stebėtinai, tą padaryti pavyko. Nusimatė ilga kelionė, tačiau juodaplaukis vaikinas buvo pasiryžęs užtrukti, kad ir dieną, visgi jokių kitų planų daugiau neturėjo. Vienintelis dalykas, kuris skatino jį paskubėti, tai buvo noras dar kartą išvysti savo bičiulių veidus.

Vos paliko sužeistųjų zoną prisiminė Evą ir duotą pažadą, ši berods buvo pareiškusi, jog išardys mylimąjį Croyler, jei vaikis mirtų, tad Leonardą sekundei išpylė šaltas prakaitas.
- J-Ji tikiuosi n-negalvoja, kad miriau? - pradėjo svarstyti numesdamas kardą ant smėlio. Pagaliau ant žemės nesimaišė jokie pašaliniai, tad galėjo nesirūpinti, kas po kojom. Visą kelią nešti sunkų metalo gabalą ant kupros tikrai nesiruošė, juolab, kai su kiekvienu žingsniu atrodė, jog sminga vis gilyn į smėlį.
- Kodėl aš tavęs dar neprisijaukinau?! - piktai išpūtė orą pro šnerves kalbėdamas su savo kardu it su kokiu augintiniu, - Man reikės atrasti būdą tave patobulinti... - tūptelėjo arčiau nukritusio kardo ir tepštelėjo šiam per ašmenis. Bet čia kalba ir pasibaigė. Netrukus pasuko galvą į šoną, kur stovėjo dviratis. Sakė, kad jo neprireiks, bet jaunuoliui į galvą šovė šauni idėja.
- Oooh! - priartėjęs arčiau šyptelėjo iki ausų ir pačiupinėjo transportą, atrodė nekaip, bet ratai veikė, o tas ir buvo svarbiausia. Privežęs jį prie netoliese gulinčio Dragonslayer nusprendė išbandyti savo planą... Iš pradžių pastatė dviratį, kad šis nevirstų, tada pasilenkė, pagriebė kardą ir užmetė jį išilgai, per vairą ir sedynę, taip, kad laikytųsi. Atrodo pavyko!
- Aš genijus! - sukikeno patenkintas, dabar galės vežti kardą naudodamas dviratį it kokį karutį, ir išvengs nugaros skausmų. Beliko tik prisiminti, į kurią pusę mergina liepė eiti ir keliauti, kol pasieks lūšnyno vartus. Apčiuopęs dviračio vairą abejom rankom pradėjo palengva vežti Dragonslayer į priekį. Nors lengviau nei temptis ant kupros, tai vistiek nebuvo paprasta užduotis. Sunkūs ašmenys svirduliavo tai į vieną, tai į kitą pusę, vis norėdamos nuversti dviratį į šoną. Vaikiui pastoviai reikėjo laikyti pusiausvyrą ir stengtis neprisiliesti prie aštrių ašmenų.

Keliauja į "I Fix Your Shit"

Leila paspringo sumuštinio kąsniu po draugės pasiūlymo jai pačiai pasimatuoti suknelę. Bet tuo tema ir baigėsi. Daugiau šnekučiavosi šiaip apie viską, kol pasiekė "erdvėlaivių kapines". Net šiurpas per kūną ėjo nuo jų gausos ir pačio vaizdo.
-Ne, nemačiau. Bet jis juk normaliai didelis, turėtume rasti
Atsakiusi į Integros klausimą apie The Deadly Swords erdvėlaivio buvimo vietą, baltapūkė buvo pasiruošusi jo ieškoti tarp visų nuolaužų. Juk neturėtų daug laiko tai užtrukti, nors sugadinti erdvėlaiviai mėtėsi kiek akys užmatė.
-Nebent kaip nors peržiūrėti iš viršaus...
Mąstė kaip čia patogiau vykdyti paiešką, bet neturėjo kitų variantų kaip tik eiti ir žvalgytis. Todėl pradėjo eiti į dešinę "kapinių" pusę ir apžiūrinėjo, gal pavyks atrasti siluetą.

Vienoje rankoje laikydama lagaminą, kitoje - sijono kampą, Integra laipiojo po įvairiausias miesto griuvėsių bei erdvėlaivių luženų liekanas ir tuo pačiu bandė dar ir dairytis. Galbūt netyčia pavyks pastebėti tai, ko ieškojo. Leila buvo užtikrinta, jog merginos neturėtų ilgai užtrukti, bet šioje šlamšto erdvėje šviesiaplaukė tuo šiek tiek abejojo. Ji ėmė svarstyti ar šioje situacijoje galėjo kažką padaryti, kad pasilengvintų reikalus. Tačiau technologijose ragana nusimanė mažai. Žinojo kaip pilotuoti erdvėlaivį, kadangi tai buvo būtina norint keliauti tolimesnius atstumus nepriklausomai nuo viešojo transporto maršrutų. Jau turėjo nemažai pilotavimo patirties ir buvo susidūrusi su kosmoso piratais. Panašūs įvykiai leido merginai išvystyti neblogą reakciją ir išmokti kelių triukų, bet tik tiek. Erdvėlaivių technologijose ji nebuvo ekspertė. Todėl šiuo klausimu pasitikėjo drauge. Pabūvojusi Neo Kobe planetoje kartu su Leila, pamačiusi jos namus ir draugę AI, Integra neabejojo baltaplaukės žiniomis. Tikėjosi, jog ji parodys kokį sumanų triuką, kuriuo komanda suras The Deadly Swords erdvėlaivį lengviau arba greičiau. Leilai užsiminus apie apžvalgą iš viršaus, Integra sustojo ir užvertė galvą žvelgdama į dangų. Iš tikrųjų, jeigu tik būtų galima viską matyti iš aukščiau, ieškomą erdvėlaivį merginos aptiktų lengviau. Bet šviesiaplaukė nežinojo triukų, kurie padėtų tai padaryti, todėl nuleido akis ir pajudėjo draugei iš paskos.
-Su erdvėlaiviu išeitų.
Laipiodama per įvairias nuolaužas prakalbo po tylios akimirkos.
-Galėčiau sugrįžti ir pasižiūrėti iš viršaus. Ir nurodyti tau kryptį. Bet tai užtruktų labai ilgai.
Ragana pažvelgė į tolį, kur matėsi miesto sienos. Kažkur už jų stovėjo SUNFISH 07.

Leila ir Integra vaikščiojo vieną valandą, praėjo ir antra. Griuvėsiai ir erdvėlaivių liekanos tiesiog nesibaigė. Dideli transportai užstojo daug matomumo, todėl merginos ilgai vaikštinėjo juos apeidinėdamos. Jos taip pat galėjo pastebėti, jog buvo ir susprogusių erdvėlaivių, kadangi jų pavienės dalys mėtėsi šen bei ten. Tačiau kad ir kaip toli komanda žingsniavo, prieš akis išgydgavo tik dar daugiau nebefunkcionuojančių erdvėlaivių nesibaigiančioje šlamšto krūvoje.

[Vietoje smėlio turėtų būti miesto lūšnų griuvėsiai]
Kažkuriuo metu tolumoje, už įvairių kėlią blokuojančių nuolaužų pasimatė kelios judančios figūros. O vėliau ir balsai. Metalinės Dykumos gyventojai jau ėmėsi darbo ir erdvėlaivių "kapinėse". Jie kilnojo metalą, ieškojo vertingų dalykų, o didenes plokštes ar dalis ketino transportuoti kitur.