Factory Ruins

Neo Kobe pakraštyje, atokiame apleistame kvartale stovėjo senai nenaudojamos gamyklos pastatas. Ar bent kas buvo likę iš jo. Visi įėjimai turėjo tvirtas duris, tačiau tik vienos nedidelės, pastato kampe buvo išlaužtos. Viduje buvo visiškai tamsu. Apgriuvęs pastatas nebuvo stabilus, niekada negalėjai žinoti, kada įgrius lubos ar įluš grindys. Kai kuriuos įėjimus į kitas patalpas blokavo griuvėsių barikados.

Merginos atsisveikino su mechaniku ir vedamos Mikos užlipo ant stogo. Lipimas laiptais nedžiugino, o atsivėręs vaizdas į dalį miesto dar tik pablogino nuotaiką. Iš perpildyto, skubančio, neoninių reklamų nušviesto miesto nieko džiuginančio nebeliko. Viskas skendėjo tamsoje, net ir avarinės šviesos vos prasiveržė pro stojusios nakties tirštumą. Vėjas per lietų kartais atnešdavo net riksmus, klyksmus ar dužtančių vitrinų garsus.
"Reikia greičiau tvarkyti visą suirutę" pikta suburnojo sau mintyse, tačiau nusišypsojo jų palydovei. Išklauso moters instruktažą ir įsėdo į transporto priemonę.
Turbomobiliui lekiant iki paskirtos vietos, Leila toliau baisėjosi kas sekunde prastėjančia gyvenvietės padėtimi. Jai nesinorėjo kalbėti. Noras buvo tik kuo greičiau pradėti darbą, atlikti užduotį ir imtis iš karto kitos. Kad tik nepražūtų jos gimtasis kraštas.
Vos merginoms atvykus į vietą, Leila iššoko pirmoji. Nužvelgė pastatą ir protingai pasistengė įvertinti situaciją. Tačiau karštas kraujas virė ir vertė merginą elgtis neapdairiai. Net kraupiai senas ir nebenaudojamas pastatas jai nekėlė savisaugos instinkto, ji tik gailėjosi, kad nesugalvojo namuose pasiieškoti prožektoriaus.
-MK IV, gali pašviesti į pastatą?
Pasiteiravo ji robotuko. Gal ir neprotingas žingsnis taip išsiduoti, bet reikėjo rasti bent įėjimą.

Linktelėjo Mikai kai ši prisistatė ir nusekė ją laiptais aukštyn iki stogo, kur buvo įrengta organizacijos nusileidimo aikštelė. Joje stovėjo jau paruošta transporto priemonė. Prieš išvykdama ilgaplaukė apsidairė nužvelgdama tamsą, kuri buvo apgaubusi visada švietusį miestą. Vaizdelis atrodė kraupiai. O to, kas dėjosi gatvėse, net nenorėjo žinoti. Matydama kaip Leila iš karto įsėdo turbomobilio vidun, tą patį norėjo padaryti ir Taiga, bet buvo sustabdyta registratorės. Nustebo gavusi vaistinėlę, o kadangi buvo proga, tai iš karto ja ir pasinaudojo. Atidarė dėžutę, apsižiūrėjo, ko galėjo prireikti ir labai greitai pasirūpino savo didžiausiomis žaisdomis. Padėkojusi už pagalbą bei atsisveikinusi, ružavaplaukė pasivijo draugę, o kai merginos kartu su robotuku sulipo į transporto priemonę, ši pajudėjo autopiloto parinktu maršrutu.
-Mūsų laukia diiiiiiidelis darbas.
Pakomentavo Taiga neiškentusi sėdėjimo tyloje, kol komanda skrido nustatytos vietos link.
-Bet netikiu, kad kiti tik panikuoja ir sėdi rankas sudėję. Tikrai turėtų atsirasti daugiau tokių kaip mes, kurie imasi kažko. O galbūt tik imsis. Bet vis tiek! Planeta tai didelė.
Kalbėdama beveik monologu mergina pajuto kaip turbomobilis sustojo. Grupelė pasiekė apleistą gamyklos pastatą, kuris kaip ir visa planeta, skendėjo tamsoje. Taiga išlipo turbūt tuo pačiu metu kaip ir Leila. Iš karto pradėjo eiti pastato link. Jeigu nemato iš tolo, tai bent iš arti apčiupinės sienas ieškodama įėjimo.

JUNKER turbomobilis nusileido prie apleisto gamyklos pastato. Jo šviesos tik menkai apšvietė aplinką iki kol MK IV neužrakino jo išjungdamas variklį, o tuo pačiu ir šviesas. Robotukas sekiojo merginas, tačiau kadangi Leila į jį kreipėsi pirmoji, šalia jos ir pasiliko.
-SUPRATAU.
Atsakė robotukas dirbtiniu balsu. Ant jo kūno staiga sušvito lemputė. Ji skleidė ryškią šviesą, tad puikiai sugebėjo nušviesti aplinką. Kaip trumpaplaukė ir paliepė, MK IV atsisuko į pastatą ir ėmė apšvietinėti jo sienas. Pats pirmas dalykas, kurį Leila galėjo pastebėti, tai didelės metalinės durys. Tačiau jos buvo per daug tvirtos, kad išeitų jas pajudinti. Bet toliau nuo pagrindinio įėjimo, prie pastato kampo, matėsi nedidelės metalinės durelės. Metalinė plokštė buvo sulenkta nuo smūgių, durys uždarytos labai nestabiliai. Vėjas jas beveik galėjo pajudinti.

Įdėmiai žiūrėjo į roboto apšviečiamą plotą. Stebėjo visas sienas ir kartu su Taiga ėjo arčiau pastato. Kuo arčiau, tuo darėsi nejaukiau. Nesmagu buvo ir kad nejuto nei vienos gyvos dvasios. Atrodė tik jos dvi čia atsibeldė ir robotukas.
Kada MK IV apšvietė pagrindines duris, Leila priėjo prie jų ir palietė. Vien nuo lietimo, žinoma, jos neatsidarė. Tada pabandė tvirčiau. O po to net pečiu. Tačiau durys nepasidavė ir neatrodė, kad kadanors dar jos atsidarys. Kadangi robotukas judėjo toliau, trumpaplaukė irgi per ilgai neužsiliko prie šių durų. Gal kur nors pamatys atsarginį ar kokį tarnybinį įėjimą. Ir šį kartą nuojauta pasitvirtino.
-Stop! MK IV stok
Sukomandavo ji robotui, vos suvokusi, kad mato plyšį. Kad ten yra viltis patekti vidun.
-Taiga, žiūrėk.
Timptelėjo ji kiek draugę už rankovės rastų durų link ir pati iš karto ten nuėjo, bei pabandė pralįsti vidun.

Artėdama apleisto pastato link Taiga žvalgėsi aplink. Galvoje vadino šią vietą kraupia ir keliančia baimę. Galbūt dėl pastarosios priežasties mergina nenorėjo skleisti didelių garsų, tad neskubėjo išsakyti visų savo įspūdžių draugei. Taip pat akimis ieškojo ko nors judančio. Nebūtinai visi robotai turėjo būti viduje. Staiga prakalbo MK IV dirbtinis balsas atsakydamas į Leilos komandą. Taiga krūptelėjo ir iš karto atsisuko į juos. Kaip tik tada Leila nusitempė ją iki pastato durų. Ružavaplaukė priėjo prie jų kartu su drauge ir ranka stumtelėjo. Durys neatsidarė, bet sujudėjo. Reiškiasi nepilnai uždarytos. Pasistengdama išvengti kolegės, stipriai spyrė dešine koja bandydama išmušti praėjimą.

MK IV sekė Leilą, o vėliau ir abi merginas iki gamyklos pastato tarnybinio įėjimo. Trumpaplaukė mergina pamatė nedidelį plyšį tarp staktos ir durų, tačiau jis buvo per daug mažas, kad ji galėtų pro jį prasmukti į vidų. Net klibėjimas nepadėjo. Tačiau kai Taiga spyrė į duris, šios galutinai nutrūko ir sunkiai krito žemyn, į gamyklos holą.



Tik MK IV ir mėnesienos, krentančios pro išdaužtus pastato langus, šviesos dėka merginos galėjo šiek tiek orientuotis aplinkoje. O aplink buvo vien griuvėsiai. Sienos bei lubas laikiusios kolonos atrodė gan nestabiliai, po kojomis jautėsi kalnai nuolaužų, už kurių nesunkiai buvo galima užkliūti. Patalpa buvo labai erdvi, tad robotuko šviesa nesugebėjo visko apšviesti. Keliautojas vis tiek supo tamsa ir tyla.

Leila su nuostaba pasižiūrėjo į savo porininkę, kuri išspyrė duris, ir jai nusišypsojo. Komandinis darbas su Taiga - pats geriausias dalykas, koks kadanors trumpaplaukei buvo nutikęs, todėl mergina neslėpė džiaugsmo.
Porelei užėjus vidun, Leila atsargiai statė kojas ir dairėsi. Didelę erdvę šviesa sunkiai apšvietė. Buvo sunku kažką įžiūrėti ir keliavimas per nuolaužas kėlė nepatogumų.
-AR YRA ČIA KAS NORS?!
Leila iš visų plaučių šūktelėjo. Jų įėjimą ir šviesas vis tiek jau turėjo pastebėti, jei kas nors slapstosi. O tie kas merginų neišsigando, tai tegul pasirodo iš karto, be jokių pasalų. O gal jų ieškomų robotų čia jau senai nebėra.
-MK IV, ar gali nuskenuoti šilumos šaltinius?
Dairydamasi į šalis, trumpaplaukė pasiteiravo jų palydovo robotuko.

Tiek Leila, tiek Taiga mąstė panašiai. Kadangi jau sukėlė tokį garsą išspirdama duris, nebeliko prasmės stengtis būti tyliai. Ilgaplaukė drąsiai žengė vidun ir iš karto pasimovė ant "spąstų". Per aukštai nuo žemės išsikišusi lužena pasipainiojo po koja ir mergina tėškėsi veidu į žemę.
-Ouuuch!
Besikeldama pajuto ryškią šviesą bespiginančią į ją. Tai buvo MK IV, kuris atsisuko apšviesdamas išsimozojusį ir minimaliai nubrozdintą veidą. Taiga pasitrynė jį rankomis bandydama nusivalyti nešvarumus. Po to apsivalė ir drabužius, bet labai daug laiko tam nesugaišo žinodama, kad jos pastangos nueitų veltui. Pakėlė akis į draugę ir išsišiepė.
-What a mess.
Jau atsargiau dėdama kojas priėjo arčiau. Kai Leila šūktelėjo į tamsą, ilgaplaukė iš karto apsidairė tikėdamasi, jog kažkas išlys. Juk jos medžiojo net 7 priešus.

MK IV atsisuko į Taigą šiai nukritus. Kadangi prožektorius buvo įtaisytas ant jo kūno, jis taipogi nukeliavo kartu galiausiai apšviesdamas nukritusią ružavaplaukę. Stebėjo kaip ji atsikėlė, nusipurtė dulkes ir prisijungė prie komandos draugės. Toliau tiesiog stovėjo šalia ir skanavo aplinką. Sureagavo tik kai Leila į jį kreipėsi. Neprireikė net minutės, robotukas atsakė.
-TAIP, KAŽKAS ARTINASI.
Dirbtinio intelekto balsas gan garsiai nukeliavo per tuščią patalpą. Iš tikrųjų, vos po pranešimo, pasigirdo labai tylūs lėti žingsniai. Tokioje vietoje buvo neįmanoma neužlipti ant stiklo šukių ar akmenų, o kadangi vyravo tyla, menkiausias garsas nelikdavo neišgirstas. MK IV pašvietė į šilumos šaltinio pusę atsukdamas ir šviesą su savimi.

Tolumoje stovėjo jaunas berniukas. Jis buvo atsisukęs į merginų pusę. Naturalu, juk jų komanda kėlė triukšmą apleistoje vietoje. Ūgiu rudaplaukis buvo žemesnis už Leilą ir Taigą. Liekną jo kūną dengė juodos praplėšytos kelnės ir per didelis apkritęs džemperis su kapišonu. Vienoje rankoje jis laikė nudaužytą riedlentę. Kūnas, apranga ir riedlentė buvo purvini ir dulkini. Berniukas žiūrėjo į merginas išsigandusiu, pasimetusiu žvilgsniu.
-K-kas ten!?
Nedrąsiai šūktelėjo į tamsą, kurioje slėpėsi keliautojos.

Taigos nerangumas Leilai kėlė šypseną. Juk taip ir būna, kai draigai nugriūna, suima juokas. Bet ji tik tyliai sukrizeno ir krūptelėjo po garsių MK IV žodžių. Nors merginos pačios kėlė triukšmą, tačiau robotukas sugebėjo priminti trumpaplaukei, kad reikia prisibijoti nežinomybės ir turėti bent šiek tiek atsargumo.
Netrukus pasigirdo žingsniai ir blausioje šviesoje pasimatė vaikas.
-Hey! Ką čia veiki tokiame lūšnyne?
Leila šūktelėjo berniukui ir pradėjo link jo eiti, kad ir jis pamatytų merginą. Tuo pačiu bandė prisiminti perskaitytus aprašymus. O jei čia tiesiog vaikas? Arba jei paprastas robotas, nekeliantis jokios grėsmės, o norintis gyventi kaip žmonės?

Taiga tamsoje nepamatė Leilos šypsnio, tad visiškai į tai nereagavo. Pardribimas ant žemės jau buvo praeitis, daugiau nebepasikartos, mat ružavaplaukė jau atsargiau vaikštinėjo po patalpą. Robotukui perspėjus, jog kažkas artinosi link jų, ir pašvietus į tą pusę, Taiga iš karto ėmė dairytis, kas bus jų pirmasis priešininkas. Visiškai nenustebo pamačiusi berniūkštį. Atpažino jį iš nuotraukos. Žinojo, jog akistata su vaiku bus neišvengiama.
-Eh, kaip norėjau to išvengti.
Sumurmėjo sau panosėje visiškai neturėdama jokio noro užmušti vaikio. Bet ką padarysi. Ėmė artintis jo link kartu su Leila, neskubėjo ir akylai stebėjo jo veiksmus. Juk nežinojo ko tikėtis iš tų specialių robotų, kuriuos medžiojo JUNKER organizacija. Merginos kol kas turėjo pranašumą. MK IV spigino vaikiui į akis, bet Leilai ir Taigai buvo suteiktas visai neblogas matomumas. Staiga ilgaplaukė stabtelėjo pusiaukelėje, lyg kažką pajutusi. Greitai apsidairė. Pasirodė, jog jos intuicija, o galbūt kitoks jausmas, pasitvirtino. Patalpoje ėmė kažkas formuotis. Priešais Leilą, Taigą ir berniuką susiformavo portalas. Tai buvo kaip ore levituojantis plokščias apskritimas su ryškiai švytinčiais nepažįstamais simboliais, o jo viduryje - keista ertmė. Būtent iš ten netrukus išlindo merginoms daugiau ar mažiau pažįstamas veidas.

Neaukšta, ilgų rudų plaukų, vilkinti oranžinę aprangą bei kepurę su kaukuole, mergina ar mergaitė apsidairė bandydama suvokti kokioje vietoje atsirado. Jos žvilgsnis greitai pagavo Taigos akis ir nuo tada nebenukrypo nuo jų.
-Mothership'ą užpuolė. Turi grįžti dabar pat. Renkam visus atgal. Pasirodo tarp mūsų buvo išdavikas.
May pakėlė ranką, kurioje laikė kardą. Tai nebuvo paprastas kardas. Japoniško dizaino ginklas turėjo daug nedidelių runų įtaisytų į įvairias jo vietas. Kiekviena runa turėjo savo simbolį. Ašmenys taip pat buvo nudengti it išgraviruotais simboliais.
Taiga nustebusi spoksojo į merginą ir kardą, kurį ji laikė. Tada staiga papurtė galvą.
-Dabar negaliu! Sugrįšiu kai pabaigsiu šį darbą. Neo Kobe irgi vyksta negeri dalykai. Deadly Swords puola. Negaliu visko taip palikti!
Kad ir kaip ružavaplaukė norėjo priešintis ir kad ir kiek priežasčių tam turėjo, May veidas nė kiek nepasikeitė.
-Sorry, Johnny's orders.
Atsakė rudaplaukė ir ėmė artintis ružavaplaukės link.
Taiga suprato, kad nieko nebus, tad prieš pradingstant negalėjo neatsisveikinti su Leila, su kuria tiek daug nuveikė kartu. Kiek liūdnokai pasižiūrėjo į draugę ir nusiėmė kuprinę nuo pečių. Laikydama ją už vienos petnešos, kartu pasiėmė kardą bei nusikabino pakabuką nuo kaklo. Viską padavė Leilai ir paleido tiktai tada, kai draugė tai priėmė.
-Atleisk, bet neturiu pasirinkimo. Mane įtrauks priešinsiuosi ar ne. Tikiuosi mums dar kadanors pavyks susitikti.
Išspaudusi šypsenėlę atsisveikino su Leila ir paėmė kardą iš summonės rankų. Vos ilgaplaukės ranka palietė ginklą, visi simboliai ant runų ir ašmenų nušvito skirtingomis spalvomis. Paskutinį kartą atsisuko į draugę. Netrukus portalo šviesa užgožė Taigą ir May. O kai šviesa išsisklaidė, patalpoje pasiliko tik MK IV, Leila ir berniukas.

MK IV kamera stebėjo visą įvykį su Taiga ir siuntė informaciją į JUNKER organizaciją. Tuo pačiu ir apšvietė aplinką, tad Leila bei toliau buvęs berniukas galėjo viską kuo puikiausiai matyti. Nors atsivėręs portalas turėjo savo šviesą ir kol neišnyko, robotuko nė nereikėjo. Įvykis labiau suglumino berniuką, mat šis visiškai nesigaudė, kas vyko. Vienintelis dalykas, ką jis suprato portalui ir ružavaplaukei merginai pradingus, tai kad Leila liko viena. O viena, mergina neatrodė taip grėsmingai kaip iš pradžių. Staiga berniukas prisiminė klausimą, kurį trumpaplaukė jam uždavė prieš keistiems įvykiams įvykstant. Jis pakėlė akis į ją ketindamas atsakyti.
-Mane čia paliko mama. Sakė greitai grįš... Bet jau praėjo daug laiko. Lauke lyja.. Man baisu!
Vaikis kalbėjo šiek tiek nedrąsiai. Neskubėjo artintis nepažįstamosios link, bijojo. Ypač po visų tų nepaaiškinamų įvykių nebežinojo ko dar tikėtis. Silpnai pasimetęs jis stovėjo vietoje. Robotuko skleidžiama šviesa spigino jam akis, tad bandė prisidengti nuo jos ranka.

Besiartinant link vaiko, atsirado portalas, o iš jo iššoko mergina. Ji pradėjo diskutuoti su Taiga. Tuo metu trumpaplaukė pradėjo suprasti kas vyksta ir kas turėtų netrukus įvykti.
-Neee
Papurtė galvą, kada Taiga ištiesė savo daiktus į ją. Nenorėjo priimti, nenorėjo paleisti. Nežinia kur draugė iškeliauja, jai pačiai šių dalykų prireiks. Bet ružavaolaukė nenusileido, todėl Leila galiausiai pasidavė jos žvilgsniui ir perėmė daiktus.
-aš juos gerai saugosiu kol susitiksime vėl. Sėkmės.
Išspaudė šypseną nors akys lyg ir blizgėjo dėl besikaupiančių ašarų.
Vos portalui užsivėrus, prakalbo berniukas ir Leila atsisuko vėl į jį. Vaiko kalbos glumino merginą. Ji negalėjo suprasti už ką reikėtų žudyti. Arba jis vis tik ne robotas.
-o tai tu vienas čia?
Pratęsė pokalbį. Netikėtai išvykus Taigai, ji viena su 7 robotais nesusitvarkys. Nejučia žvilgtelėjo į MK IV.

Berniuką šiek tiek ramino tai, jog Leila palaikė atstumą tarp savęs ir jo. Besiartindama greičiausiai būtų jį išgąsdinusi. Merginos klausimas garsiai nuskambėjo per beveik tuščią patalpą. Po minutės tylos vaikis įsidrąsino atsakyti.
-Vienas. Nieko daugiau čia nemačiau. Bijau kažkur eiti.
Rudaplaukis linktelėjo pašnekovei ir nuleidęs žvilgsnį pritūpė ant žemės. Apsikabinęs kelius kurį laiką tiesiog taip ir tupėjo. Neturėjo jis ką daryti. Atrodė purvinas ir pasimetęs. O ir nepuolė kažko daryti nepažįstamajai. Tuo tarpu MK IV, lyg pajutęs Leilos žvilgsnį, pasuko kameros objektyvą į ją. Tai buvo sutapimas, bet kaip tik tuo metu jis gavo naujos informacijos iš JUNKER HQ.
-PASTIPRINIMAS IŠ HQ JAU PAKELIUJ.
Garsus robotuko pranešimas atkreipė berniuko dėmesį. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į mėlyną judantį metalo gabalą. Nesuprantami dalykai vis darėsi jam prieš akis, o šis nebežinojo kaip reaguoti.

Leila žiūrėjo į berniuką. Bandė vertinamu žvilgsniu įmatyti kažką priešiško ar bent kažką robotiško, bet jai jis atrodė kaip eilinis išsigandęs vaikas. Mergina net paėjo arčiau link jo, ketindama uždėti ranką ant galvos kaip paguodos ženklą. Tačiau staiga nuskambėjo MK IV pranešimas ir Leila stabtelėjo.
-Pastiprinimas? O sakė jiems trūksta rankų..
Šyptelėjo dėl keistos situacijos ir vis tik priėjo prie berniuko.
-Kuo tu vardu?
Nežinojo ką kitko veikti ir knietėjo gi sulaukti to pastiprinimo.

JUNKER turbomobilis nusileido prie didelio apleisto gamyklos pastato. Durys atsidarė ir šviesiaplaukė mergina išlipo laukan. Jai už nugaros turbomobilio durys nusileido ir šis pakilęs nuskrido atgal į HQ.
-Bye bye. Visai kaip Cunningham ir sakė.
Kalbėdama su savimi mergina apsidairė. Buvo tamsu, o vienintelis apšvietimo šaltinis - mėnulis - nebuvo labai naudingas. Integra kilstelėjo ranką delnu viršun ir vos po akimirkos ore susiformavo nedidelė liepsnelė. Jos užteko, kad būtų galima orientuotis aplinkoje. Neskubėdama mergina pajudėjo pastato link ieškodama įėjimo. Surado pagrindines duris. Jos buvo didelės, tad pastebėti buvo nesunku. Tačiau, kad ir kokiais būdais bandė, šviesiaplaukė negalėjo jų praverti.
-Lauke nieko kito be manęs nėra. Tai reiškia, kad pirmiau išsiųstos merginos turėjo kažkaip įsigauti vidun.
Garsiai dėstydama mintis ragana ėmė žingsniuoti sekdama sieną ir galiausiai surado nedideles išlaužtas duris. Matyt tarnybinis įėjimas. Be jokių problemų mergina atsidūrė gamyklos viduje. Rankomis kilstelėjusi suknelės sijoną, atsargiai ėjo gilyn į pastatą. Visas kliūtis matė, tad nesukėlė didelių garsų. Staiga integra sustojo ir ištempė ausis.
"Kuo tu vardu?"
Besiklausydama nepažįstamos merginos žodžių šviesiaplaukė panaikino ją sekiojusią liepsnelę, kad neatkreiptų į save dėmesio ir kelias minutes nejudėjo tikėdamasi išgirsti ir pašnekovo balsą.

-ATVYKO.
Garsus MK IV pranešimas nutraukė Leilos ir berniuko pokalbį. Pastarasis atrodė toks pats kaip ir kiti vaikai. Nei elgesyje, kalboje, judesiuose ar net žvilgsnyje nesimatė nieko, prie ko būtų galima prisikabinti priklijuojant roboto etiketę. Matydamas kaip mergina ėjo jo link, berniukas rodė baimę. Šiai sustojus visai šalia ir lenkiantis su į vaiką ištiesta ranka, jo kūnas išsitempė ir sustingo. O netikėtas robotuko garsas privertė berniuką pašokti. Jaunas kūnelis bumptelėjo atbulas į akmenuotas grindis.
-Ouch!
Suinkštė rudaplaukis ir nerangiai bandė atsikelti. Tik tada jam tomptelėjo, jog Leila laukė atsakymo į savo klausimą. Tą jis prisiminė netyčia pažvelgęs į jos atsuktą žvilgsnį.
-Glen..
Tyliu balsu atsakė merginai ir iš karto nuleido žvilgsnį nuo jos. Per visą triukšmą, kurį sukėlė berniuko pardribimas, jis kitos nepažįstamos personos nepastebėjo.

Pamačiusi, kad vaikis išsigando jos ištiestos rankos, Leila atitraukė tą ranką prie savęs. Tada žvilgtelėjo atgal į MK robotuką ir tada toliau iš kur buvo atėjusios abi merginos. Toje vietoje jau buvo tamsu, todėl nieko nepastebėjo. Ji vėl atsisuko į berniuką.
-Malonu, Glen. Aš Leila. Sakei mama turi grįžti. O senai ji išėjo?
Negalėdama atpažinti tai žmogus ar robotas, trumpaplaukė niekaip negalėjo įžiūrėti jame priešiško daikto. Vienintelis dalykas kas jai nedavė ramybės, kad šioje vietoje neturėtų šmirinėti žmonės.
-Čia nesaugu. Gal tave reikėtų palidėti namo? O kur tu gyveni?
Bandė švelniai kalbėtis su vaiku.

Integra dar nematė pašnekovų, todėl labai atsargiai, naudodamasi progomis, kada Leila ir berniukas kalbėjo, kol jų dėmesys buvo kitur, pamažu žingsniavo arčiau. Pasiekė kampą, už kurio jau matė MK IV skleidžiamą šviesą. O ši buvo nutaikyta būtent į rudaplaukius merginą ir daug jaunesnį berniuką. Naudodamasi tamsa ir besistengianti neužkliūti už nieko, šviesiaplaukė ėjo artyn. Tamsūs drabužiai padėjo įsilieti į aplinką. Jos akys bandė įžvelgti besikalbančias personas, jų veidus, tikėdamasi kažką atpažinti. Ir atpažino. Kai buvo pakankamu atstumu ir galėjo įžvelgti jaunuolio veido bruožus, ji stabtelėjo ir susikaupusi stengėsi atsiminti robotų nuotraukas, kurias matė JUNKER HQ. Juk tai vienas iš jų! Integra matė tik Leilos nugarą, tad į merginą įsižiūrėti neišėjo. Bet iš nugirsto pokalbio sprendė, jog ji buvo iš JUNKER. Išanalizavusi situaciją, nusprendė, kad buvo saugu pasirodyti. Tad per daug neslėpdama batų kaukšėjimo nešvariu grindiniu, Integra išlindo iš tamsos.

Berniukui pasidarė lengviau kai Leila atitraukė ranką. Šiaip ne taip atsistojo, nors dar lengvai svirduliuodamas. Jis pakėlė savo bailų žvilgsnį į nepažįstamąją ir kiek patylėjęs nusprendė atsakyti į jos klausimą. Kas žinojo, galbūt mergina buvo geras žmogus. Jai prisistačius, Glen nežymiai nusišypsojo. Bet išgirdęs klausimą apie mamą, nutaisė liūdną miną.
-Nežinau....
Išlemeno ir padarė dar vieną trumpą pauzę. Nuleido akis. Pakėlė jas vėl į merginą.
-Gal.... gal prieš... prieš savaitę... ?
Tada, pats abejodamas savo atsakymu, jau garsiau suinkštė.
-Nežinau! ... namo?
Nustebęs berniuko žvilgsnis stebėjo Leilą. Mergina galėjo įžvelgti šiokį tokį nepasitikėjimą. Naturalu, juk jie nebuvo pažįstami, o ir susitiko keistoje vietoje.
-J-je-jei-gu par-ve-si mane nam-o, aš parodysiu kur... gyvenu..
Pagaliau atsakė nedrąsiu balsu. Buvo sunku pasitikėti nepažįstamu asmeniu, bet Glen norėjo pasitikėti. Staiga pasigirdo batų kaukšėjimas ir visai arti! Berniukas greitai nusuko žvilgsnį į garso pusę ir išvydo dar vieną nepažįstamą merginą. Baimė kaip mat sugrįžo.

"Prieš savaitę?" Leila mintyse nusistebėjo. Joks vaikas tiek neišbūtų. Na, nebent labai išsigandęs. Tokia situacija kėlė tik daugiau klausimų ir trumpaplaukė norėjo juos užduoti, bet pirmiau turėjo atsakyti į vaikio pasiūlymą, kuris panašiai skambėjo kaip pažado traukimas. Mergina nutilo susimąstydama apie situaciją lauke ir jos esamą misiją. Niekur nebuvo berniukui saugu, o jei ji jims galabyti robotus prieš jo akis gali daugiau su juo nebesusikalbėti. Kita vertus: o kur visi robotai? Jau seniai visi galėjo susirinkti nuo triukšmo. O jei jie slapstosi, tai argi tokius galima pavadinti pavojingais?
Stojusi apmąstymų tyla išryškino pašalinio asmens žingsnius. Leila apsisuko pažiūrėti į "svečią" ir nusistebėjo matydama kaip iš tamsos išnyra mergina. Pagal aprašymus ji neatitiko nei vieno, tai greičiausiai čia bus jos pastiprinimas. Iš pirmo žvilgsnio - labai nieko gero pastiprinimas.

Drąsiais žingsniais priėjo prie Leilos, MK IV ir berniuko kompanijos. Greitai nužvelgė visus ir akimis sustojo ties rudaplaukiu, o po to ties mergina. Situacija atrodė labai keistai ir kėlė daug klausimų.
-Sveeeeiki.
Dvejodama pasisveikino vis dar bandydama suprasti, kas vyko. Žiūrėjo į Leilą klausiamu žvilgsniu.
-Kartais neturėtume...?
Po savo žodžių pakreipė galvą berniuko pusėn.
-Juk matei nuotrauką?
Būtų sunku patikėti, kad Cunningham galėjo neparodyti robotų nuotraukų dviems prieš ją išvykusioms merginoms. Bet Leilos ramus elgesys priešais berniuką atrodė įtartinai.

Glen viltingu žvilgsniu stebėjo Leilą, kuri po jo pareiškimo nutilo ir atrodė susimąsčiusi. Berniukas nedvejodamas davė merginai laiko atsakyti. Stovėjo ir laukė nenuleisdamas nuo jos akių. Bent iki kol patalpoje nepasigirdo pašalinio asmens batų kaukšėjimas. Iš tamsos išniro tamsiai apsirengusi šviesiaplaukė mergina. Ši atrodo žinojo Leilą, mat netrukus kreipėsi į ją. Pasimetęs berniukas stovėjo vietoje ir stebėjo jų pokalbį. O kai Integra mostelėjo galvą jo pusėn, kūnas staiga sustingo. Panašu, kad merginos kalbėjo apie jį. Bet Glen neišdrįso įsikišti į jų pokalbį.

Leila atidžiau nužvelgė prie jų priėjusią merginą. O po jos žodžių perkreipė lūpas.
-Matyt tai mačiau... bet tu pažvelk į jį. Nesuprantu kodėl turėtume. Tuo labiau, kad nuotrauka buvo kitokia
Paskutinį sakinį ištarė lyg pasimaivydama ir guosdama save, ir tuo pačiu priešindamasi realybei. Nors viskas buvo aptarinėjama prie vaiko, trumpaplaukė nesivargino šnabždėtis. Gal tik kiek prisibijojo jo baukščios reakcijos. O jei atsiskleis piktas charakteris, nuo to tik jai geriau.
-O tu daugiau čia nieko nesutikai?
Dabar kreipėsi ji į berniuką. Kur gi kiti robotai, jei jau Junker juos paskelbė išėjusiais iš rikiuotės?