Technologijų nepaliestos vietos

Bekeliaujant po kosmosą galima atrasti įvairių dalykų, pavyzdžiui portalų. Jų kosmoso platybėse yra daug. Bet tik vienas iš jų nukelia keliautoją į pasaulį, kurio dar nepalietė jokios pažengusios technologijos.

Keliautojo erdvėlaivis nusileidžia tuščioje pakrantėje. Aplink nėra jokių gyvybės ženklų. Apsidairius aplink galima matyti beribį vandenyną, lygumas ir kalnynus. Keliautojas yra laisvas keliauti kur tik širdis palieps.

Kiekvieno veikėjo nuotykiai šiose žemėse bus skirtingi. Kadangi tai yra didelis pasaulis, nukeliauti kažkieno jau pramintu taku yra beveik neįmanoma. Užtenka vieno nukrypimo ir veikėjas gali atsidurti ten, kur visiškai nesitikėjo.

Juno buvo tiesiog vyte išvyta iš arenos, ne itin graži tokio nuostabaus Violet koncerto pabaiga. Šiek tiek nusiminusi, mergina lūkuriavo, laukdama atplaukiančios kokios nors gondolos. Suprato, kad žmonių šiai dienai gana ir ji tenori pabūti viena su savimi. Vis dėlto, šis miestas neatrodė kaip toks, kuriame galima būtų pabėgti nuo žmonių akių, todėl Juno nusprendusi, kad nebeturi, ką veikti šitoje planetoje, grįžo prie savo erdvėlaivio. Išvykti iš čia buvo lengviau, negu atvykti, tad jau po kokio pusvalandžio mergina kybojo virš Altissia planetos. Susimąsčiusi apie Violet, mergina net nepajuto, kaip netyčia priartėjo per arti vieno portalo.
- Po velnių, - nusikeikė, kai pajuto, kaip erdvėlaivį ima traukti vidun. Iš visų jėgų mergina nuspaudė greičio pedalą, tačiau portalas traukė didesne jėga negu jos erdvėlaivis bandė ištrūkti. Pasidavusi, mergina atsilošė sėdynėje ir laukė, kol atsidurs kitoje portalo pusėje.
---
Erdvėlaivis su dideliu triukšmu dunkstelėjo ant žemės. Juno iškišo galvą ir nužvelgė tuščią pakrantę, skalaujama vandenyno bangų. Mikliai iššokusi, apžiūrėjo savo apverktinos būklės erdvėlaivį ir nusikeikė. Metalo laužas, ir tiek. Vieta, kurioje Juno atsidūrė, merginai pasirodė nepaprastai patraukli.
- Ką gi, - susidomėjusi pasakė, - patyrinėkime.
Rodės, Juno visiškai neskuba iš čia ištrūkti. Iš erdvėlaivio išsitraukusi savo kelioninį krepšį, kuriame sudėti būtiniausi daiktai, patraukė link aukštumų, kur lyg ir matėsi kažkokie pastatai.

Žygis, į kurį išsiruošė Juno, buvo daug sudėtingesnis, negu mergina tikėjosi. Kalnas iš toli atrodė daug mažesnis, negu iš arčiau. O pradėjusi kopti kaukėtoji turėjo pastebėti, jog buvo dar ir daug stačiau. Po gerų keturių valandų sunkaus darbo ir kopimo į kalną, Juno pamatė, jog iki matytų pastatų dar buvo likęs didelis kelias. Į pastatus panašios figūros pasirodo stovėjo ant kito, dar statesnio kalno. O patogiausias būdas juo kopti, tai buvo siauri takeliai, nuo kurių nukristi nesinorėtų, mat apačioje laukė pašėlusios vandens srovės besitrenkiančios į akmeningą kalno papėdę. Merginos laimei dar buvo praėjęs tik pusiaudienis. Laiko ji dar turėjo, o ir oras neatrodė labai blogas, nors ir buvo vėjuota.

Juno be tikslo kopė aukštyn, nemąstydama apie dar likusią nemažą kelio atkarpą. Nei siauri takeliai, nei pašėlusiai besidaužančios bangos apačioje negąsdino merginos, mat ji buvo paskendusi savose mintyse, kurios nuo skubraus ėjimo sukosi via greičiau ir greičiau. Vis dėlto, apie vidurdienį, mergina pajuto, kaip oras staiga sušilo ir pasidarė gana karšta. Sustojusi, Juno nusimetė savo striukę ir pasirišo apie liemenį. Minčių gija nutrūko ir ji grįžo į realybę. Apsižvalgius, Juno persmelkė įtarimas, jog kažkaip yra  maustoma, mat figūros kaip neartėja, taip neartėja. Kaip lipo pusę dienos į kalną, taip ir lipa, rodos, niekas nepasikeitė, tik praėjo daug laiko. Juno pasijuto labai išsekusi. Nieko nebuvo pasiėmusi su savimi, tačiau grįžti prie erdvėlaivio kažkaip nesinorėjo - Juno nusprendė dar truputį pakopti. Apieškojusi striukės kišenes, rado maišelį su milteliais, saldainį, pieštuko drožlių, kažkieno pieninį dantį, vielos gabalą, sagą ir tą patį pažymėtą Violet koncerto bilietėlį. Juno suskaudo širdį į jį žiūrint, gailėdamasi, kad nepasinaudojo puikia galimybe ir netapo jos sargybine. Suvalgiusi saldainį, susipylė savo lobius atgal į kišenes  ir šiek tiek pailsėjusi, pakilo ir tęsė savo kelionę.

Juno teko lipti siaurais takeliais aplink kalną. Kilo vėjas, o kalnas buvo status. Darėsi vis pavojingiau. Takeliai taip pat nebuvo lygūs, o kai kur ir apgriuvę. Buvo vietų, kurias reikėjo peršokti. Laimei kalnas turėjo pakankamai nelygumų, už kurių buvo galimybė užsikabinti. Kelionė buvo ilga, sunki ir labai varginanti, bet pagaliau mergina pasiekė viršūnę, kuri prasidėjo gražių laiptelių takeliu į viršų. O viršuje - didelių konstrukcijų laikomas kabėjo varpas.



Lihin erdvėlaivis nusileido ant pakrantės, daug toliau negu stovėjo Juno laivas. Blondinė išleido keleivius (Shiro, Hawk ir Crow) ir išjungusi transporto variklius išlipo laukan.
-Tikiuosi visi esate pasiruošę, nes mūsų laukia netrumpa kelionė.
Mergina žaismingai šyptelėjo ir tiesiog ėmė pėdinti tolyn. Grupelė ėjo ilgai, pėščiomis. Vedlė pasirinko lygumų kelią, tad viskas, ką jie matė, buvo beribiai tušti plotai nukloti žolės paviršiumi ir nieko daugiau. Tik praėjus geroms keturioms valandoms, keliautojai pagaliau pasiekė senai civilizacijos apleistą vietą. Tai buvo poros pastatų griuvėsiai, kuriuos jau buvo dalinai pasiglemžusi gamta. Krūmai ir vijokliai pynėsi aplink apgriuvusias akmenines sienas, kurių bestovėjo vos keletas. Vėjas ėmė kilti, tai matėsi jau iš tolo kai žolynų ruožai pradėjo "banguoti". Lihin sustojo būtent griuvėsių priedangoje.
-Galime trumpai pailsėti.

Kol erdvėlaivis atvyko, Shiro jame miegojo, savo sėdamojoje vietoje, prisirišęs save diržais. Vaikinas nebuvo išrankus, galėjo miegoti kur tik papuola, žinoma, niekas neprilygo jo erdvėlaivio lovai, bet... Vienaip ar kitaip, pabudo vos tik nusileido. Atsirišęs diržus striktelėjo iš laivo.
Shiro pasitiko gaivus vėjas ir žolės platumos. Gamta jam patiko, tiesa pasakius, jis ją dievino, vis dėl to užaugo kalnuotose vietovėse, tarp miškų ir upokšnių. Patenkintas apsisuko ir jau ketino kristi į žolę ir įsitaisyti patogiai, bet išgirdo vadovės žodžius. Netrumpa kelionė? Gaila, kad neapibrėžė to netrumpumo.
Vaikščioti žole buvo smagu, jausti kaip toji kutena jam odą, tačiau vaizdas... Vaizdas buvo nuobodus. Jaunuoliui labiau patiko vaikščioti miškais ar kalnais, ten bent jau veiksmo būdavo, būdavo ir vaizdų naujų ir akys nepavargdavo žiūrėti vis į tą pačią laukymę.
Kai sustojo, nustebo. Juk jie... Net nenuėjo tiek toli! Atsiduso ir atsisėdo ant apgriuvusio akmeninio pamato.
- Galėtumėme bėgti ar lipti kalnais, - pasiūlė.

- Woaah, - nustebusi nužiūrėjo Lihin erdvėlaivį mergina. Šarvuotas kaip ir pati Shieldheart. Tinka jos stiliui. Mergina nekantraudama greitu žingsniu į jį įlipo ir apsidairė.
- Aštuonvietis! - suskaičiavusi visas kėdes išlemeno. Greitai išsirinko sėdynę ir prisisegė su saugos diržais. Vienintelis dalykas, kuris nepatiko Hawk buvo tas, kad sedėti reikėjo po vieną, tad laive negalės būti prie pat Crow. Erdvėlaiviui pajudėjus mergina šyptelėjo. "Medžioklė prasideda"

Po kurio laiko Hawk pajuto kaip erdvėlaivis nusileido. Staigiai atsisegė saugos diržus ir išlipo laukan. Apsidairė. Vaizdas buvo gražus. Išgirdusi Lihin klausimą mergina nieko neatsakė, tik palinksėjo galvą ir išsišiepė. Žinoma, galvoje vis dar tvyrojo keletas klausimų apie medžioklę. Netrukus visa grupelė patraukė per lygumas. Hawk patiko toks kraštovaizdis. Priminė jai jos gimtąją planetą, kur žemė dar nėra paliesta aukščiausių technologijų. Po gerų 4 valandų ėjimo pėsčiomis visi pasiekė griuvėsius. Kadangi buvo laikas pailsėti nuo vaikščiojimo mergina atrado puikią progą paklausti klausimo.
- Tai kaip tas gyvis, kurį medžiosim atrodo? Kokios to padaro silpnosios vietos?

Crow sekė merginas ir trapą paskui, ėjo ėjo ėjo, kol priėjo didelį erdvėlaivį, atrodė jog jų visa kompanija laisvai suras sau vietą jame. Lipdama pastebėjo, jog erdvėlaivio sienos buvo keturių sluoksnių su graviruotomis titano plokštėmis. ''Visai neblogai'' nusistebėjo Crow, ir atisėdo į šalimais Hawk esančią vietą, kėdės buvo gan arti, tad Crow uždėjo savo delną ant Hawk plaštakos viršutinės dalies.


Nuskridę iki tam tikros vietos komanda išlipo. Baltaplaukė apsižvalgė, nuobodi vietelė, plati pieva, nei kur pažiūrėt, nei ką pamatyt, o ir gyvių nesimatė. Įsikibo į Hawk ir keliavo visą kelią, buvo nuobodu, bet mergina kentėjo.

Žengiant paskutiniuosius kelionės žingsnius Juno apleido jėgos. Laipteliais ji ropštėsi  kone keturiomis. Merginai atrodė, jog ji pradeda regėti haliucinacijas, nes tiesiai priešais save, pro arką su varpu, pamatė blyksnį danguje, kuris dingo iš jos akiračio lygiai taip pat greitai kaip ir atsirado.
Pasiekusi kelio galą, Juno atsirėmė į arkos rėmą ir nukreipė galvą aukštyn. Švelnus vėjelis vos vos judino varpą, tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau jis neskambėjo. Monotoniškas siūbavimas ramino Juno ir ji kurį laiką žiūrėjo tarsi užburta aukštyn, ir vėl panirusi savo mintyse ir fantazijose.
- Mat kaip man čia pasisekė, - po kiek laiko prabilo, su ironijos gaidele balse. Ką veikti, kur eiti dabar, Juno nebežinojo. Dirstelėjo į šoną - plytėjo bedugnė, kuria nugarmėti tikrai nesinorėtų. Taip ar taip, Juno buvo visiškai išsekusi, nebegalėjo pasijudinti nei pirmyn, nei atgal. Ji užmerkė akis ir pajuto, lyg kristų žemyn. Prieš užmigdama, dar pagalvojo, kad tą varpą čia kažkas turėjo užkabinti.

Kol Juno buvo užmigusi, dangus apsiniaukė, pasijuto šaltesnis vėjas. Merginą prižadino jau prasidėjęs lietus. Po dar kelių akimirkų lauke pylė kaip iš kibiro. Buvo tamsu, pro lietų sunkiai kas matėsi aplink. Tačiau tolumoje, lietuje, buvo galima pamatyti lėtai judančius šešėlius.

Lihin atsisėdo ant didesnio akmens lygesniu paviršiumi ir žvilgtelėjo į savo komandą.
-Dar laukia kelių valandų kelias iki artimiausio transporto.
Blondinė kalbėjo savo lengvabūdiškai skambančiu balsu, tačiau žvilgsnis buvo rimtas. Tai buvo atsakymas į Shiro pasiūlymą dėl greitesnio tempo. Kol grupelė ilsėjosi, dangus niaukėsi, ėmė darytis tamsiau. Blondinė pagaliau atsistojo ir atsisuko į trijulę.
-Mums reikia judėti. Šiose vietose lietui lyjant išlenda vietiniai gyviai. Tampa pavojinga, o mes neturim kur pasislėpti.

Kelios valandos nebuvo problema, bet reikėjo atsižvelgti į kitus, turbūt dauguma nebuvo pratę keliauti pėsčiomis. Užmetė akį į dvi merginas, jos neatrodė labai pavargusios, bet... Jų nepažinojo, tad galbūt ir buvo? Kuo jų išraiškos skyrėsi? Hawk paklausė klausimo į kurį atsakytą nebuvo, ir vis dėl to, pačiam Shiro taipogi buvo įdomu sužinoti ką jie medžios.
Užuodė ore drėgmę, pakilęs vėjas irgi bylojo apie artėjantį lietų, visai kaip ir dangus. Nuostabu, kad juodaplaukis nuo pat pradžių ant pečių turėjo savo puikųjį skėtį kuris... Labiau apsaugodavo nuo saulės spindulių, bet ir nuo lietaus suteiks užuovėja. Nusiėmęs nuo pečių, išskleidė gėlėmis išmargintą popierinį skėtį.
- Ar yra efektyvus būdas prieš juos kovoti? Na pavyzdžiui... druska, - pasijuto it kalbėtų apie sraiges, bet nieko tokio.

Atrodo merginos klausimas buvo nuginoruotas. Gal dėl staiga apsiniaukusio oro, o gal išgirdusi Shiro pasiūlymą Lihin tiesiog nenugirdo ko Hawk paklausė. Žinoma, Hawk dėl šito nesisielojo, anksčiau ar vėliau vistiek tą gyvį pamatys, o surasti priešo silpnąją vietą pačiai Hawk skambėjo kaip malonus iššūkis. Mergina, kaip samdoma žudikė, nėra pratusi medžioti keistas būtybes, tad ši misija yra puiki proga praplėsti bei pagerinti savo kovines technikas.
- Ir kodėl lietus būtinai turi mus persekioti... - žvelgdama į apsiniaukusį dangų irzliai prabilo, o mintyse prabėgo keli Neo Kobes miesto vaizdai. Žinia, kad per lietų išlenda pavojingos būtybės jos nebaugino, jai labiau rūpėjo sumedžioti tai dėl ko visa komanda čia ir atėjo, o ne gaišti laiką kitais gyviais.  Mergina staigiai pasisuko į Lihin ir laukė kol ji pradės vesti trijulę.

- Keliauti dar kelias valandas nėra problemų, tačiau nuobodu, kodėl negalėjome tiesiog nuskristi į mums reikiamą tašką, o išlipome tiek toli nuo taikinio?-  Mergina keliavo koja kojon su drauge, buvo nuobodu, nei su kuo pasišnekėt, nei į ką pasižiūrėt, o dar lyti pradėjo! Lietus nebuvo problema, nes mergina visus lašelius nusiųsdavo į šoną su savo magija, tad ant merginų neužkrito nė vienas lietaus lašas. Ši kelionė buvo blogai suplanuota, nepasirūpinta jokia transporto priemone, o dar juos paleido blogoj vietoj.

Lihin nekreipė dėmesio į komandos abėjones ir nebuvo pamiršusi Hawk klausimo. Netikėtai besikeičiantis oras buvo svarbiau. Blondinė su visa komanda ėmė judėti pirmyn. Priešais matėsi vėl lygūmos, o kažkur toli, horizonte - miškas.
-Papludimys yra saugiausia vieta palikti erdvėlaivį.
Trumpai atsakė į Crow klausimą. Grupelei reikėjo paskubėti, tad Lihin padidino tempą. Kai ketveriulė jau buvo netoli miško pradžios iš dangaus ėmė piltis lietus. Tai buvo stiprus lietus, per kurį sunkiai kas ir besimatė. Nepadėjo ir aptemimas nuo apsiniaukusio dangaus. Prieš įžengiant į mišką Lihin sustojo. Iš už kaklo šarvų ji išsitraukė nedidelį švilpuką kabėjusį ant grandinėlės ir sušvilpė keturis kartus. Garsas buvo neįprastas, nelabai didelis. Po dviejų minučių nuo pašvilpimo prie grupelės prišuoliavo keturi dideli dvikojai padarai.

Pasiekę grupelę jie sustojo. Išleido garsą per burną panašų į cyptelėjimą. Besišypsodama blondinė priėjo prie vieno iš jų ir paglostė.
-Tai bus mūsų transporto priemonė.
Permirkusi mergina užšoko padarui ant kupros it ant kokio žirgo ar kupranugario.
-Nuo dabar kelionė bus daug greitesnė.
Patenkinta, kad pagaliau pavyko pasiekti reikiamą vietą pasakė savo komandai ir pasisuko į Hawk.
-Gyviai, kuriuos medžiosim, yra keturis kartus didesni, negu paprasti vilkai. Vaikšto keturiomis, turi ilgas balto plauko uodegas. Nasrai neypatingai dideli, tačiau stiprūs, o jų akys mato ir tamsoje. Jų kūnai yra įspūdingai vikrūs. Mes juos vadiname Fenrir.
Po savo pasakojimo mergina susimąstė. Tačiau neilgam.
-.. Jų silpnybių nežinau. Niekas Altissia jų nežino. Dar nė vienas jų nebuvo sugautas nei miręs, nei gyvas.
Galiausiai garbanė pasisuko į Shiro.
-Efektyviausią budą prieš juos kovoti atrasime praktikoje.

Pagaliau jie priėjo mišką, jau norėjo bėgti ir įsilipti į medį, apžiūrėti vaizdą iš viršaus, tačiau buvo sulaikytas vaizdo... Komandos vadovė išsitraukė švilpuką, pridėjo prie lūpų ir... švilptelėjo? Taip, bet labai silpnai. Buvo matęs, kad taip kviečia gyvūnus, tad galbūt ir dabar....?
Išties! Netrukus atbėgo geltoni padarai, paukščiai, tokie dideli, kad buvo galima ant jų užlipti. O ir minkštai šie atrodė taipogi... Net šyptelėjo. Galės kaip katinas nusnausti apsikabinęs gyvio kaklą. Palaukęs kol užlips Lihin, pasekė jos pavyzdžiu ir atsidūrė plunksnuočiui ant kupros. Jautėsi kaip ant žirgo, užlipimo procesas taipogi buvo toks pat. Tik teko skėtį trumpam suskleisti... Ir išskleisti vėl vos tik patogiau išsitaisė. Šitaip dabar nei jo paukštelis daugiau neperšlaps nei jis pats, nors tos kelios sekundės ir privertė jį permirkti.
Meiliai atrėmė savo galvą į paukštį. Minkštos... nors ir šlapios plunksnos. Klausėsi apie vilkolakius, nors jie ir ne taip vadinami buvo, bet juk vilkai... O gal... Hm. Įsiminė informacija, bet galvoti apie priešą jo nematant buvo tiesiog absurdiška, tad net nesistengė to daryti.
- Aišku, - lėtai sumirksėjo.

Per kosmoso platybes skriejo kiek griozdiškas erdvėlaivis, už kurio vairo sėdėjo Dier. Vis žiūrėdamas į koordinates, padaras, jau buvo pradėjęs nervintis. Niekaip nesugebėjo rasti portalo į tą "pažadėtąją žemę", apie kurią tiek daug girdėjo savo planetoje. Tačiau tos valandos ieškant portalo nenuėjo veltui. Po kelių valandų, tiksliau dienų, ieškojimo, pagaliau šis pamatė milžinišką portalą. Tik dabar buvo įdomu ar tai buvo tas pats portalas, kurio šiam reikėjo. Dar kartą patikrino koordinates. Taip. Būtent šitas. Su palengvėjimu atsikvėpė ir pasileido visu greičiu pirmyn, kol pajuto portalo trauką. Kiek atsipalaidavęs išsitiesė savo kėdėje ir laukė, kol papuls į vidų. Nors to ilgai laukti nereikėjo. Staiga aplink jį pasirodė šviesos. Šuolis. Šis išniro kitame portalo gale. Kiek buvo galima matyti pro langą, tai visur buvo tikrai nepaliesti žemės plotai. Dier nasruose atsirado šypsena. Giliau įkvėpęs čiupo vairalazdę ir pasileido link žemės.
Ilgai netrukus bumptelėjo ant žemės. Viską išjungęs dar kartą apsidairė. Giliau įkvėpęs nuėjo iki durų ir spustelėjo mygtuką. Šios prasivėrė ir Dier pagaliau įkėlė koją į dar technologijos nepaliestą žemę. Pagaliau. Giliau įkvėpė šviežio oro. Uždaręs duris apsisuko. Dar šiek tiek apsidairė užsidėdamas rankas sau ant klubų. Kadangi miškų iš šios vietos nesimatė, tai teks keliauti į lygumas. Apsidairęs šias pamatė tolumoje, taigi patapšnojęs per erdvėlaivio korpusą tarsi geriausiam draugui, Dier, nužingsniavo link lygumų.

Visą ėjimo laiką Hawk laikėsi arti Crow. Ji buvo patenkinta, kad turi tokią šaunią partnerę, kuri gali numušti visus nelemto lietaus lašus į šoną pasitelkdama savo magija. Pagaliau pasiekę kažką įdomaus, iš miško po švilptelėjimo išdygo keletą didelių geltonų paukščių. Pamačiusi kaip Lihin užsilipa ant vieno it ant kokio arklio Hawk padarė tą patį ant kito visai netoli buvusio padaro. Buvo gan keistas jausmas joti ant šio gyvio, gal net šiek tiek nostalgiškas. Atsikėlus į Neo Kobę, dažniausiai naudojamos transporto priemonės buvo mašinos, tad mergina jau beveik buvo pamiršusi jojimo jausmą, tačiau ant geltono paukščio išsilaikė puikiai, net ir be balno. Netrukus Hawk išgirdo jos laukto atsakymo apie medžiojamą būtybę. "Fenrir, huh..." - susimąstė po Lihin paaiškinimo mėgindama įsivaizduoti jų dydį. Mergina galvoje jau planavo kaip mėgins sumedžioti tuos vilkus.

Dier išlipus iš erdvėlaivio pasitiko audra. Lietus stipriai pylė, dangus buvo visiškai apsiniaukęs, o vandenyno vanduo agresyviai taškėsi į pakrantes. Dier erdvėlaivis nusileido ant pakrantės, tačiau pakankamai toli nuo vandens. Nors buvo tamsu, tačiau Dier galėjo matyti didelius gamtovaizdžių siluetus, todėl žinojo kur ėjo. Lygūmos buvo neišpasakytai didelės. Vilkolakis galbūt ėjo jau kelias valandas, tačiau pažiūrėjus ir į vieną, ir į kitą pusę matėsi tik lygūmos ir nieko daugiau. Ypatingai platus tuščias laukas. Pilant lietui ir pilant prakaitui nuo pastovaus ėjimo jau ilgą laiką, tolumoje pasirodė, jog buvo šešėlis. Šešėlis išnyko vos po akimirkos. Po kelių minučių pasirodė aiškesnis siluetas. Netoli vilkolakio tykojo kitas žvėris.

Bebėgdamas ant dviejų kojų šis, tiesiog stabtelėjo. Apsidairęs pažvelgė žemyn į savo letenas. Atsikvėpė. Senai nebėgo keturiomis. Tačiau taip buvo greičiau, todėl lėtai pasilenkė į priekį ir padėjo priekines letenas ant žemės. Dabar atrodė labiau panašus į didelę katę nei į vilką. Tačiau šitaip keliavo greičiau.
Po gero gabalo kelio šiam prieš akis užstojo kelią padaras, panašus į vilką. Dier sustojo. Kiek giliau įkvėpė. Tokiose vietose ne tu surandi laukinius gyvūnųs, o jie suranda tave. Sustojęs kiek šonu nuo padaro, Dier, nuleido galvą ir ramiai laukė padaro reakcijos.

Kelionė jau pradėjo Crow atsibosti, viena pieva ir nieko įdomaus, o ir oras šūdinas. Staiga nutiko kai kas įdomesnio, Lihin pasikvietė keturis vištienos gabalus, oj būtų skanu suvalgyti. Tokius Crow matė namų planetoje, tačiau jie buvo daug kartų mažesni, ir tokiais nejodinėdavo, o valgydavo. Užšoko ant sau paskirto viščiuko ir jojo, toliau save su Hawk saugodama nuo lietaus, tačiau sugalvojo paerzinti vaikiną ir ant jo skėčio krentančius lašus pavertė ledinėmis adatomis ir jie sudraskė vaikino skėtį, kai padarė pakankamai daug skylių, ant vaikino galvos lijo paprasti lašai.

Komanda pajudėjo miško link. Įjojus į mišką lietus jutosi kur kas silpnesnis. Per medžius lietui prasiskverbti buvo sunkiau. Taip pat miške buvo tamsiau. Lietus garsiai šniokštė vos leisdamas grupelei susikalbėti. Staiga Shiro, Crow, Hawk, Lihin kelią pastojo į laukines kates panašūs gyviai.

Jų buvo keturi. Palaikydami atstumą nuo grupelės gyviai ėmė lėtai sukti ratus aplink nenuleisdami akių nuo grobio.


Dier sutiktas padaras agresyviai burzgė ir ėmė sukti ratą aplink vilkolakį. Apžiūrėjęs priešininką padaras daugiau laiko nešvaistė, o puolė grobį. Gyvis šoko Dier ant nugaros nagais įsikibdamas į jo kūną. Nasrai siekė galvos.
Captain carried out 1 launched of one Battle :

Netikėtai jo skėtis buvo pradutas ledinių adatėlių... Tylėdamas pažvelgė į sugadintą popierinį skėtį, bent jau skylės nebuvo tokios beviltiškai didelės, kad negalėtų jo dar kur nors panaudoti... Vis dėl to, šiek tiek nusiminė, kad merginos vis dar jo nepripažino savu, net po kovos. Suskleidė skėtį ir užsikišo už diržo. Plaukai buvo šlapi kaip ir yukata.
- Būčiau paskolinęs žinot! – tarstelėjo, jis merginoms visas peršalpęs kaip ūdra.
Po kelių minučių, jau buvo apsipratęs su šaltu lietumi ir nebekreipė dėmesio į jį. Jau norėjo snausti, bet prieš akis išvydo keturis mielus padarėlius, primenančius... Dykumines lapes, kurias matė vienoje iš knygų! Visa nuotaika akimirksniu pasitaisė. Sustabdė savo vištaitę ir nulipo nuo jos.
Kokie mieli! Ak, norėjo cyptelti kaip mergaitė. Atsiklaupė ant žemės, kiek tolėliau nuo lapiukų. Ištiesė ranką it norėdamas paglostyti. Tyliai švilptelėjo it kviesdamas šunyti.

Hawk nudžiugo pagaliau įžengusi į mišką. Kažkas naujo. Mergina pagaliau galės atsigauti nuo nuobodžių pievų. Pažvelgusi į nuo ledo adatų subadytą Shiro skėtį sukrizeno. Jai nebuvo gaila komandos nario mat ir pati mėgsta paerzinti žmones. Grupelei pasiekus 4 keistas gal katino dydžio apsamanotas lapes Hawk pilvas nesmarkiai sugurgė. Nors pačios lapės atrodo it kokie krūmai su medinėm uodegom, tačiau mergina nebuvo išranki maistui. O ir šiaip išbandyti lapės mėsos neatsisakytų. Sustabdžiusį savo arkliapaukštį užsilipo ant jo nugaros ir atsispyrusi šoktelėjo prie pat vienos iš lapių. Gyviui turbūt nespėjus nė sureaguot Hawk staigiai čiupo jam už pakarpos ir jį iškėlusi į viršų pasuko akis į Crow:
- Pasikepam?

Miškas, begalė krūmų, medžių, aukštų žolių ir kitokių normalų mišką primenančių objektų. O dar ir fanekai buvo! Crow prisiminė kaip vienoje kelionėje po ilgos dienos pasigavo faneką ir su Hawk išsikepė. Įdomi istorija, tačiau apie ją kitą kartą. Šie fanekai kitokie, jų gimtojoje planetoje jie nebuvo apaugę žolėmis ir neturėjo medinių uodegų. 
 Staiga Hawk sugavo vieną, matyt buvo alkana. 
- Man įdomu kiek jis mėsos turi, nes matai šis toks apaugęs ir su medine uodega, kažkoks keistokas- rimtai pasakė Crow- na, blogiausiu atvėju suvalgysim vieną iš šių peraugusių vištų- galvos mostu parodė į atokiau stovinčias vištas.

Lihin sustojo su visais gyvių užkluptais komandos nariais. Ji įdėmiai stebėjo, ką padarėliai daro. Tuo tarpu jos komandos nariai ėmėsi labai skirtingų veiksmų. Shiro negrėsmingi judesiai kėlė vieno iš žaliųjų fenekų susidomėjimą.

[Norint prisiaukinti gyvį metamas [Specialty dice], 0-50 nepavyksta; 60-100 pavyksta.]

Hawk paimtas gyvis garsiai sušnypštė. Jis neketino būti dominuojamas kito padaro, kad ir daug didesnio. Žaliasis fenekas kabėdamas ore grybžtelėjo letenos nagais merginai nosį.
Captain carried out 1 launched of one Battle :