Miestas ant vandens [Landing site]

Besiklausydama šventiko kalbos Hex suprato, jog Altissia yra daug daugiau, negu įspudingai graži architektūra ir gamta. Šis miestas turėjo gilias tradicijas kilusias iš stipraus jų tikėjimo, bei plačią turtingą istoriją. Galbūt kadanors mergina pasigilins daugiau į šį miestą, bet ne šiandien. Ji ketino pabaigti pokalbį su senoliu, tačiau įsikišęs į pokalbį Gabriel taip pat uždavė klausimą. Mergina su šiokia tokia nuostaba žvilgtelėjo į partnerį, o tada į vienuolį. Ji nujautė, kokį atsakymą gaus, tad pati net nesivargino klausti. Vis gi, jeigu būtų būdas surasti juos, ar pats vienuolis jų nebūtų ėmesis? O ir magiški buteliukai per tiek laiko greičiausiai jau būtų surasti. Bet smalsumo dėlei mergina nusprendė pasiklausyti. Galbūt šventiko atsakymas ją nustebins.

Nhadala pasuko akis į prakalbusį Gabriel ir ramiai papurtė galvą.
-Deja, kadangi Rayeng prisiminimai yra uždaryti šiuose specialiuose buteliukuose su barieru, net besinaudojant magija neįmanoma jų aptikti. Paieška jau tęsiasi labai ilgą laiką. Suprantu, tai kaip ieškoti adatos šieno kupetoje. Todėl ir pasiūliau atlygį už darbą. Man yra labai svarbu atgauti buteliukus. Abejoju, kad vienas žmogus galėtų visus juos surasti.
Pabaigęs kalbėti senolis nužvelgė Hex ir blondiną laukdamas daugiau klausimų.

Gavo elementarų ir tikėtiną atsakymą į savo išsišokėlišką klausimą. Nebežinodamas ką daugiau sakyti, vaikinas susikišo rankas į kišenes ir trūktelėjo pečiais. Jis žvilgtelėjo į Hex. Tada nužvelgė platformą, kuri atrodė didelė ir tuščia išsiskirsčius miniai. Dar rodos prieš akimirką čia negalėjai nei pasisukinėti, ant tiek buvo tiršta susirinkusių žmonių. O dabar tuščia. Ir jie turės judėti. Vienas darbas atliktas, reikia imtis kitų.
Gabriel vėl žvilgsniu sugrįžo prie kompanjonės. Jei klausimai baigėsi, reikėtų paleisti šventiką ir patiems keliauti.

Hex išgirdo būtent tokį atsakymą, kokio ir tikėjosi. Logiška. Jeigu vyras kažką būtų žinojęs, neabejotinai būtų jau senai paskelbęs. Ypač kai pats patvirtino, jog paieška tęsiasi jau ilgai. Mergina nebeturėjo ko paklausti, tad žvilgtelėjo į bepradėjusį dairytis Gabriel. Iš jo gestūros suprato, jog pokalbis buvo baigtas ir iš jo pusės. Tamsiaplaukė atsiskuko į šventiką atsisveikinimui.
-Dėkoju už jūsų laiką ir kantrybę. Buvo tikrai įdomu pasiklausyti apie jūsų tikėjimą ir tradicijas. Neabejoju, kad mus dar pamatysite ateityje. O dabar mes jau keliausime.

Nhadala linktelėjo abiems pašnekovams su šypsena veide.
-Ačiū jums, kad prieš iškeliaudami stabtelėjote pasikalbėti. Man visada malonu pasakoti apie mūsų tradicijas, tad užsukite kada tik turėsite laiko. Visada jums priimsime.
Vyras ketino eiti, tačiau netikėtai jam į galvą šovė mintis. Prieš išsiskirdamas su porele jis būtinai dar norėjo jiems apie tai užsiminti.
-Galbūt Altissia informatorė galėtų jums pagelbėti su magiškų buteliukų paieška. Informatoriai dažniausiai turi didelį tinklą šaltinių. Galbūt net už mūsų miesto ribų. Siūlau pabandyti pas ją apsilankyti. Jos apartamentus rasite pietinėje miesto dalyje.

Buvo benusisukantis kažkur eiti, bet išgirdo paskutinius šventiko žodžius ir stabtelėjo.
-Dėkui už visokeriopą pagalbą
Gabrielius linktelėjo vyrui dar kartą. Susirasti informatorių buvo tikrai gera idėja. Tik tiek, kad jų informacija bei žinios būna parduodamos. Ir gana brangiai. O vaikino kišenėse šiuo metu švilpavo vėjai.
- Ką darom?
Jis pasisuko į Hex. Čia jos kelionė, tai ir jos spendimai.

Hex dar kartą padėkojo šventikui už informaciją. Pasirodo ir Altissia buvo toks dalykas kaip informatoriai. Turėdama tą mintyje mergina apsisuko ir nuėjo kartu su Gabriel. Tiek, kad kol kas jie nelabai žinojo kur eiti. Užklausta apie tolimesnius veiksmus tamsiaplaukė stabtelėjo ir susimąstė.
-Na, palikti Altissia dar neapsimoka. Manau, norėsi nueiti į Violet koncertą, taip?
Hex šyptelėjo ir išsitraukusi susisiekimo prietaisą parodė vaikinui Galaxy News naujienas.
-Tai gal apsilankykime pas tą informatorę? Nieko neprarandame pabandę.
Mergina truktelėjo pečiais ir pasižiūrėjo į blondiną.

Gabriel ėjo šalia kolegės susimąstęs. Todėl Hex sustojus, jis ne iš karto susigaudė kas vyksta. Bet vien merginai užsiminus apie Violet, blondino kakta išsilygino. Nebeliko nei menkiausios raukšlelės, o akys užsiplieskė nematyta šviesa, kuomet Hex parodė skelbimą. Jis net paėmė į rankas kolegės prietaisą ir idėmiai perskaitė žinias. Reikėjo įsitikinti, kad čia ne apgaulė. Širdis iš tos laimės ketino iššokti pro gerklę.
-Būtinai reikia nueiti!
Jau nekantravo išvysti savo dievaitę.
-Turim laiko, galime apsilankyti pas informatorę
Pritarė Hex siūlomai idėjai, bet mintyse jau skrajojo padebesiais ale būdamas Violet koncerte.

Hex ir tikėjosi panašios Gabriel reakcijos. Jau spėjo susipažinti su faktu, jog vyras buvo didelis dainininkės fanas. Besišypsodama tamsiaplaukė leido partneriui paspoksoti į Violet nuotraukas, o jam baigus atsiėmė savo susisiekimo prietaisą ir pradėjo jame kažką maigyti. Hex ieškojo Altissia žemėlapio, kurį pavyko nesunkiai pamatyti. Susiradusi jų buvimo tašką mergina ėmė studijuoti kelią iki pietinės platformos.
-Aš taip pat norėčiau pasiklausyti Violet. Vis gi turime bilietus. Keliaukim. Galbūt pavyks kažką sužinoti prieš koncertą.
Daugmaž numanydama į kurią pusę eiti tamsiaplaukė nusivedė Gabriel su savimi. Ji ėjo išsitraukusi susisiekimo prietaisą, kad galėtų matyti, kur jie yra nuo tikslo. Kelionė praėjo pakankamai sklandžiai. Perėję daug gatvių, kelis tiltelius ir nusileidę laiptais žemyn porelė susirado gondolų punktą ir nukeliavo į pietinę platformą.

[Persikeliam į Pietinę miesto dalį]

Miegas stebėtinai buvo itin saldus. Ilgą laiką Integra neturėjo galimybės taip gerai ir patogiai pailsėti. Jos kūną ne tik paliko bet kokios apsvaigimo užuomenos, tačiau ir sunkiai dirbę raumenys gavo progą atsipalaiduoti. Besiskviarbiantys saulės spinduliai pro netvarkingai užtrauktas vėjo kedenamas užuolaidas spigino į šviesiaplaukės užmerktus akių vokus, kol galiausiai šis šilumos bei šviesos žaismas prabudino miegalę. Integra kažką sumurmėjo panosėje kas nebuvo panašu į žodį ar sakinį. Pasimuisčiusi lovoje kelias akimirkas ir besitrindama pirštais akis tingiai atsisėdo ir nusižiovojusi pagaliau prasimerkė. Pirmas dalykas, kurį pamatė ir kiek pavėluotai susivokė mergina buvo tai, jog ji naktį praleido ne savo namuose.
-Tai va kodėl lova tokia perdėtai minkšta.
Negarsiai nusistebėjusi dešine ranka stumtelėjo kaldrą sau nuo kojų ketindama lipti laukan, tačiau sekdama savo daromą mostą šviesiaplaukė pastebėjo šalia savęs dar vieną personą susisukusią į likusią kaldros dalį. Tik keista buvo, jog šalia gulėjusios moteriškos figūros plaukai buvo ne balti, o gelsvi. Šiurpas perėjo per visą raganos kūną ir ji momentaliai stryktelėjo iš lovos. Tada susiprato dar ir tai, jog buvo nuoga, kai nebeliko nieko, kas pridengtų jos liekną blyškios šviesios odos kūną. Apsidairiusi Integra skubiai susirado savo drabužius ir ėmė rengtis. Dar nepilnai prabudęs jos kūnas tokioje įtampoje reagavo ganėtinai nerangiai ir lėtino visą procesą, bet atrodė, jog sugulovė dar nespėjo prabusti. Ragana tikėjosi išsėlinti iš kambario neužklupta. Jos galvoje sukosi daug minčių, kurių didžioji dalis buvo klausimai. Neprisiminė ji didelės dalies vakarykščio šėliojimo bare. Neprisiminė ir šios mielai atrodžiusios.... elfės? Integra priėjo prie lovos iš kito kampo, kad tikrai įsitikintų, jog mato elfo ausis. Ir tikrai! Bet susilaikė neprisilietusi. Vis gi reikėjo nešdintis. O kaip tik visai netikėtai pasigirdo garsinis signalas iš susisiekimo prietaiso. Ekrane pasirodė Leilos vardas. Integra krūptelėjo ir staigiai numetusi skambutį sustingusi įsmeigė žvilgsnį į nepažįstamąją elfę, bet jokios reakcijos iš jos nepamatė.
"Metas dingti iš čia"
Pakėlusi paltą nuo žemės ėmė jį rengtis ir besisukdama durų link sumaigė žinutę skambinusiai draugei.

Integrai atėjo žinutė nuo Leilos:
Tvarkikė. Aš pas tave. Tu kur?

Kol Integra strykinėjo aplink ieškodama savo drabužių bendroje krūvoje bei apžiūrinėdama miegančią elfę ir šiaip blaškėsi prieš palikdama kambarį, šviesiaplaukė sugulovė spėjo ir prabusti. Ne vien nuo saulės spindulių, bet ir nuo judesio aplink. Mergina pramerkė akis, atsisėdo, nusižiovavo ir žvilgtelėjo į Integrą, kuri maigė žinutę susisiekimo prietaise.
-Ohayo~
Trumpaplaukės veide sušvietė miela šypsena. Ji apsivyniojo kūną plona kaldra ir išlipo iš lovos.
-Jau ruošiesi išeiti? O gal papusryčiaukime kartu?
Elfė priėjo arčiau Integros. Ji buvo žemėsnė, tačiau su didesniais gabaritais už smulkaus sudėjimo raganą.
-Vakar buvo pašėlusi naktis, bet taip ir nespėjom pabendrauti ir deramai susipažinti. Beje, aš Emily. Atrodo neprisistačiau.
Mergina ištiesė ranką integrai ir įsmeigė savo šviesias mėlynos spalvos akis į pašnekovę. Veide vis dar puikavosi plati šilta šypsena.

Integra buvo taip susikoncentravusi ties sprukimu iš viešbučio, o dar ir sulaukė greitos žinutės iš Leilos, kad nė nepajuto kaip prabudo jos sugulovė. Todėl šiai pasisveikinus ragana krūptelėjo ir staigiai atsisuko į nepažįstamo balso pusę.
-Aaaaa, labas rytas!
Kiek pasimetusi pasisveikino ir sustojo vietoje pasimetusi. Elfė kalbėjo toliau, tad Integra tiesiog klausėsi mąstydama kaip čia išsisukti iš situacijos. Tačiau pašnekovė pasirodė labai draugiška ir palikti ją darėsi vis sunkiau.
-Eeeeh, taip. Turiu reikalų, tai nelabai galiu ilgai būti. Hehe..
Juokas nuskambėjo gan nepatogiai.
-Malonu susipažinti, nors..
Integra žvilgtelėjo į lovos pusę.
-..kiek vėlokai.
Dabar jau lengviau nusijuokė ir net išspaudė šypseną.
-Integra, malonu.
Ragana paspaudė panašu, kad naujos draugės ranką savaja. Kadangi Emily atrodė tokia draugiška ir miela buvo sunku atsisakyti jos pasiūlymo kartu papusryčiauti. Kita vertus Leila laukė jos namuose.
-Gerai, papusryčiaukime. Bet negaliu ilgai užtrukti, nepyk.
Šviesiaplaukė nusišypsojo pašnekovei ir greitai sumaigė dar vieną žinutę Leilai.

Kol Integra stoviniavo vietoje nebegalėdama pabėgti, Emily išsivartė iš lovos, susirinko aplinkui primėtytus savo drabužius ir nužingsniavo dušo link. Nors ir mergina, bet stebėtinai greitai susisukusi elfė buvo pasiruošusi keliauti. Porelė pasuko į netoliese viešbučio buvusį restoraną. Emily išrinko staliuką terasoje, iš kur buvo matyti gražus plataus vandenyno vaizdas. Šiuo dienos metu restorane lankėsi perpus mažiau lankytojų, negu antroje dienos pusėje. Belaukiant maisto mergina daug klausinėjosi apie Integrą. Nepaisant to, jog ji skyrė daugiau dėmesio pašnekovei, negu sau pačiai, elfė atrodė labai geros nuotaikos. Laikas praėjo itin greitai ir netrukus abi šviesiaplaukės sėdėjo prie tuščių lėkščių.
-Tau turbūt metas keliauti?
Netikėtai pasiteiravo Emily atsisukdama į Integrą besišypsodama.
-Susitikime kadanors vėl. ... Mano kontaktai.
Elfė išsitraukė mažą susisiekimo prietaisą ir kilstelėjo jį į priekį norėdama perduoti savo kontaktinius duomenis.

Integra taip pat laiką praleido smagiai. Kadangi jau buvo įsivėlusi į tokią situaciją, nusprendė išnaudoti ją. Kas galėjo žinoti, naujos pažintys dažnai atnešdavo įvairių netikėtumų. Pašnekovės pavyzdžiu šviesiaplaukė išsitraukė susisiekimo prietaisą ir paruošusi savo duomenis pakėlė jį artyn elfės. Abu prietaisai apsikeitė informacija, merginos apsikeitė kontaktais. Ragana pakilo nuo kėdės.
-Atleisk, bet turiu svečią iš kitos planetos ir nenoriu jos palikti vienos ilgam.
Ji plačiai nusišypsojo naujajai draugei, pamojo ranka ir atsisveikinusi išėjo. Kadangi Integra buvo vietinė, ji puikiai suprato kurioje miesto dalyje ji buvo. Iš ten susiradusi artimiausią gondolų punktą mergina keliavo savo namų link. Besedėdama gondoloje Integra išsitraukė susisiekimo prietaisą ir parašė žinutę Leilai. O tada nusuko žvilgsnį į šoną, kur matė beslenkantį per akiratį miestą. Ramuma ir šiek tiek nerimo apimtos mintys ėmė slėgti raganą. Galbūt ji vis dėl to per ilgai sau leido pramogauti. Galbūt reikėjo atsisakyti pusryčių ir bėgti pas Leilą. Kaip ji jaučiasi? Ar jai viskas gerai? Įvairios mintys plūdo į šviesiaplaukės galvą. Ji net nepastebėjo kaip atvyko į reikiamą miesto dalį. Nuo ten mergina turėjo keliauti pėsčiomis. Atstumas iki namų nebuvo didelis, tad Integra be jokio vargo nukulniavo ten.

Vaikinas iš parduotuvės iškeliavęs, patraukė gondolomis šventyklos link, vėliau praėjo kelias platformas ir galiausiai nusigavo į savo kelionės tikslą. Prieš jį stovėjo šventykla, kurioje jis vieną kartą jau lankėsi, tačiau tai buvo labai senai. Vaikinas palengva nuėjo į jos vidų susitikti su Nhadala.

Keliaudamas per miestą Kiro negalėjo nepastebėti mistiškiausiai atrodžiusio pastato. Didelė bažnyčia ryškiai išsiskyrė savo iškilminga ir detalia architektūra bei aukščiu. Viduje vaikiną pasitiko tyla, ramuma ir milžiniškos dievybių skulptūros žiūrinčios į centre stovėjusį altorių, kuris buvo apšviestas ryškiai krentančių saulės spindulių ruožo pro langus viršuje.

Baltaplaukio batų kaukšėjimas nuaidėjo per erdvią salę primindamas šiam apie dar visai nesenai patirtą nuotykį kitoje erdvėje. Prie altoriaus stovėjęs senukas pasisuko žvilgtelėti į tylą sudrumsčiusį svečią.

Vaikinas eidamas didžiulės šventyklos grindiniu apžiūrėjo statulas. Buvo įvairiausių statulų, baltaplaukis spėjo, jog tai buvo kažkokie tai dievai arba labai svarbūs asmenys. Vaikinas pastebėjo šventuolį prie altoriaus, tad ir nupėdino prie jo. Priėjęs arčiau prie senolio pasisveikino.
- Sveiki, atvykau dėl jūsų skelbimo, kažkoks tai artifaktas ar panašiai.

Vienuolis mandagiai pasitiko baltaplaukį linktelėdamas jam ir taip pat pasisveikindamas. Išgirdęs jo klausimą, vyras buvo maloniai nustebintas.
-Taip.
Trumpai atsakė vyras. Po minutės į salę įžengė Nhadala padėjėjas, jaunesnis vyras vilkintis šviesų apsiaustą. Priėjęs prie porelės jis išskleidė didelį žemėlapį, kurį atsinešė su savimi. Vienuolis tęsė.
-Egzistuoja biblioteka, kuri kadaise priklausė jau išnykusiai civilizacijai. Joje yra knyga, kurios man reikia.
Vyras pakėlė ranką ir pirštu apvedė nedidelę zoną žemėlapyje.
-Pagal mano žinias ji turėtų būti kažkur šiuose kraštuose.
Žemėlapyje parodytos vietos nepriklausė Altissia miestui ar kitai Kiro žinomai planetai. Tai buvo visiškai nepažįstamį kraštai.

Vaikinas klausydamasis dėstomo misijos plano tik pakėlė antakį.
- Neištirtos vietos, huh, teks pasiruošti kelionei- vaikinas nukopijavo koordinates į savo susisiekimo prietaisą, kad galėtų išsitraukti kai tik reikės.
- O kas tai per knyga? Kuo ji įpatinga?- baltaplaukis paklausė šventuolio. Raudonakis tuo pačiu, kol klausėsi šventuolio išsiuntė informatorei žinutę
- Laba diena, ar galėtumėte paskolinti 140 orbų?.

Nhadala padejėjas palaikė žemėlapį kol vienuolis rodė baltaplaukiui krypti. Taip pat palaukė ir kol Kiro persirašys reikiamą informaciją. O tada atsargiai susuko didelį seną pageltusį lapą ir linktelėjęs viršesniajam paliko patalpą. Tuo tarpu Nhadala ir Kiro tęsė pokalbį.
-Taip, kelionė gali užtrukti. O knyga ypatinga tuo, jog joje yra man reikiami užrašai. Išnykusios civilizacijos paliktos paslaptys.
Ramiai atsakė vyras.
-Žinoma, tau reikia žinoti ko ieškai. Knyga yra gan didelė ir dar storesnė. Storą viršelį turėtų dengti ornamentuotos šarvų plokštelės, o jų viduryje įtaisytas brangakmenis. Panašu į insigniją.

Kiro gavo trumpą atsakymą iš informatorės:
"Mes teikiame informaciją, ne pinigus."

Vaikinas įdėmiai klausėsi Nadhala. Tuo tarpu gavo žinutę nuo informatorės.
"Kokie mes? Visą laiką bendravau su vienu asmeniu, oh well, teks ieškoti kitur...". Vaikinas pradėjo sukti galvą, tačiau Nadhala vėl prakalbus jo mintys išsisklaidė.
- Gerai, pradėsiu ieškoti kuo greičiau- atsisveikinęs su šventuoliu vaikinas patraukė miesto link.
Kadangi jam reikėjo greitai gauti 140 orbų, baltaplaukis bekeliaudamas naršė internete kur galėtų pasiskolinti pinigų, oficialiai ar ne- jam nebuvo svarbu, šiek tiek net nustebo, jog mieste nelabai turėjo draugų. Su žmonėm bendraudavo labiau verslo ar kitais reikalais.


[Ieško kur galėtų pasiskolinti pinigų]

Vienuolis linktelėjo Kiro šiam pasakius, jog apsiims darbu. Abu vyrai atsisveikino vienas su kitu ir išsiskirstė: baltaplaukis išėjo, o Nhadala pasiliko bažnyčioje.
Altissia miesto gatvės buvo kupinos judesio. Turistai ir vėl ėmė infiltruotis į įprastinį veiksmą gatvėse, aplink buvo galima girdėti gyvą muziką iš gatvės muzikantų ir kavinių. Išlindę laukan menininkai ir pirkliai naudojosi palankiomis aplinkybėmis ir oru. Kiro karts nuo karto susilaukdavo malonaus šypsnio ir praeivių.
Naršydamas informacijos baltaplaukis pirmiausia atrado pagrindinio miesto banko adresą. Ten neabejotinai galės pasiskolinti pinigų. Vaikinas taip pat turėjo pakankamai nemažai kontaktų, tačiau su vienais jis turėjo tik profesinius santykius, o su kitais net nėra bendravęs.

Vaikinas nelabai norėjo turėti reikalų su banku, tačiau aplinkybės taip nulėmė, jog informatorė pinigų nepaskolino, nors ir bendradarbiavo su Kiro keletą kartų. Tad baltaplaukis vis dėl to dėl to patraukė banko link. Įšoko į gondolą ir paprašė gondolieriaus jį nuplukdyti prie banko. Praplaukęs dalį miesto šis padėkojo gondolieriui už paslaugą ir išlipęs nupėdino tikslo link.

Gondolierius nuplukdino Kiro į vieną judriausių miesto vietų centre. Būtent ten ir stovėjo prabangiai atrodantis didelis pagrindinio ir saugiausio Altissia banko pastatas. Aplink jį ir pačiame viduje sukosi pilna žmonių įvairiais reikalais. Užėjęs vidun baltaplaukis labai greitai suprato, jog reikės šiek tiek palaukti, mat aptarnaujantis personalas buvo užimtas didelės susidariusios eilės.

Prie baltaplaukio vaikino priėjo vienas iš vietos darbuotojų. Juos atpažinti buvo labai paprastas iš jų iškilmingų uniformų.
-Kokiu reikalu atvykote? Galbūt galėčiau nukreipti jus pas reikiamą asamenį.