Lūšnynai

Vaikinas irgi paėmė krūvą plokščių, kiek tik galėjo panešti ir sekė paskui merginą.
- Ne, Nekonomimi yra ne tik katės, mes turime ir triušio ausimis, ir lapės ir vilko ir šuns, ko tik gali sugalvoti, kai kurie net uodegas turi- paaiškino kačiukas, šiek tiek susigūžęs, dėl to, jog jį pavadino mielai atrodančiu. Kaip ir praeitai pastogei, pradėjo su remais ir sistemingai suko sienas. Diena ėjo į pabaigą, o jau ir išsekęs buvo, diena buvo nelengva, norėjo kuo greičiau užbaigti ir eiti miegoti.
- Kur miegosime?-

Atidžiai klausėsi Keitos paaiškinimo. Pasirodo Nekonomimi yra tarsi gyvunijos pasaulio ir humanoidinio kūno hybridai.
Pradėjus daryti rėmus iškilo ir klausimas, kur teks nakvoti mat diena tikrai ėjo į pabaigą. Panelė pajautė ir artėjantį šaltuką, visgi kaip ir visose dykumose - dienos karštos, o naktys šaltos.
- Neįsivaizduoju, manau jei pasistengtume greitai pastatyti šią lūšnelę galėtume pirmą naktį čia ir pernakvoti, - šiek tiek nusižiovojusi davė pasiūlymą.
Kai sienos buvo baigtos Grimoire čiupo už dar vienos metalo dangos ir pritvirtino ją prie stogo.

Porelė pastatė dar vieną pastogę ir išėjo miegoti. Sekančias penkias dienas sunkiai dirbo, praktiškai be pagalbos, dviese. Kol jiems vis kažkas kol jie miegodavo papildydavo plokščių, tad jie galėjo darbuotis be baimės ir be budget cuts. Jau pirmuosiuose nameliuose įsirengė šeimos, ar šiaip pavieniai žmonės. Keita per tas penkias dienas labiau susipažino su mergina, suprato jos asmenybę, tad porelė lengviau dirbo komandiškai, priešingai nei pirmą dieną, kai Keita bandė dirbti vienas, kol mergina darė ką norėjo. Šeštos dienos vakarą, vaikinas negalėjo užmigti.
- Psst, miegi? - pašnybždėjo merginai, jei ji jau miega, vaikinas žadėjo nežadinti.

Praėjo penkios dienos po lūšnyno atstatymo pradžios. Grimoire jau spėjo šiek tiek priprasti prie Keitos ir jo charakterio. Ji nebesikreipė į vaikiną mandagiais kreipiniais, mergina į jį žiūrėjo jau nebe kaip į nepažįstamąjį darbo partnerį, tačiau kaip į neblogą draugą.
Šeštą dieną, po geros dienos darbo panelė po truputį smigo į gilų sapnų pasaulį. Visgi porelė jau beveik savaitę dirba be jokio kito poilsio apart gero nakties miego. Staiga, pašnibždėjus Keitai, mergina lėtai pramerkė savo akis ir pasuko galvą į vaikiną.
- Beveik... O tu? Nesimiega? - apsimiegojusiu prabilo.

Vaikinas gulėjo atsisukęs į merginą.
- Nelabai... Tai gali nuskambėti keistai, bet gal suteiksi man savo susisiekimo prietaiso kontaktus? Kad galėtume susisiekti or something- paklausė vaikinas. Nusižiovavo, diena buvo sunki, liko dar trys savaitės sunkaus darbo, tada galės atsipūsti. Nors iš šito darbo nesitikėjo didelio užmokeščio, gi jie tokiuose namuose gyvena, tai net neplanavo jokių kelionių į tropines planetas.

- Žinoma... - vis dar apsimiegojusi kalbėjo panelė. Kiek pasikrapščiusi akis ji pakėlė nugarą nuo žemės ir atsisėdo. Iš kišenės išsitraukė metalinį telefoną, nors tai buvo vienas iš senesnių modelių, tokius telefonus neretai galima nusipirkti Neo Kobėje, įvairių pigių technologinių prekių parduotuvėje. Merginos telefonas galėjo atlikti daug įvairių funkcijų - nuo kitos kalbos išvertimo iki radijo ar laikraščio, kuriame gali skaityti naujienas. Taip pat jis buvo aktyvuojamas balsu.
- Amm. "Ieškoti šalia esančių prietaisų", - davė komandą telefonui mergina. Aptikus vaikino aparatą Grimoire dar kartą prasižiojo:
- "Pridėti į kontaktus."
Dabar panelė kalbėjo kiek aiškiau. Gal jai tiesiog reikėjo atsikelti. Baltaplaukė ir vėl pasuko akis į Keita.
- Šaunu! Dabar turėsim vienas kitą drauguose, - nusišypsojo.

Vaikinas turėjo šiek tiek naujesnio modelio telefoną, su labai nuostabia kamera, tad galėjo daryti nepakartojamos kokybės nuotraukas. Beveik kaip su profesionaliu fotoaparatu.
- Patvirtinti kvietimą draugauti- *Beep* parodantis, jog komanda buvo įvykdyta- taip, mes jau drauguose- nusišypsojo vaikinas, o tada pasižiūrėjo į merginos kontaktus jo telefone.
Grimoire
[Pridėti nuotrauką] [skambinti] [rašyti žinutę] [redaguoti kontaktinius duomenis]
- Grimoire, rytoj turėtume pasidaryti selfie, pas mane yra galimybė prisegti nuotrauką prie kontakto- pasiųlė vaikinas.

- S-selfie? - šiek tiek susidrovėjo. Žinoma, mergina žinojo, kas tai yra, dauguma jos bendraamžių, kai dar ėjo į mokyklą, mėgdavo šitaip fotografuotis, tačiau Grimoire dar niekada neteko dalyvauti tokioje "fotosesijoje". Jos širdis ėmė stuksenti greičiau, galbūt tai buvo mergaitės vidinis užsidegimas pabandyti kažką naujo.
- G-gerai! Padarykime pačią geriausią nuotrauką! - nusijuokė, - O dabar... Manau, reikėtų eiti miegoti! Rytoj laukia ilga diena! Labos nakties!
Mergina staigiai atsigulė bandydama užmigti ir kuo greičiau sulaukti rytojaus, tačiau galvoje vis sukosi mintys apie ateinančią nuotrauką su pirmuoju savo draugu.

Vaikinas pakėlė antakį, merginai taip sureagavus į jo pasiūlymą. Tačiau pagalvojęs, jog ji yra mergina, tiesiog nupūtė jos reakciją vėjais.
- A? A. yeah, labos- vaikinas apsisuko ir po kurio laiko užmigo.
Iš ryto vaikinas atsibudo visas žvalus, pailsėjęs, pasiražė. Mergina dar miegojo, tad vaikinas priropojo keturiomis link merginos ir žiūrėjo jai į veidą. "kažkodėl jos žandukai atrodo labai minkšti" vaikinas pradėjo liesti merginos žandą vienu pirštu, tada pradėjo biškį bakstelėti.
- Pabudome ir kelkimės- pasakė, bakstydamas merginos žandus.

Atėjo rytas. Pakilo saulė. Šaltis virto į karštį, tačiau Grimoire per šešias dienas jau spėjo priprasti prie oro sąlygų ir net kiek prisitaikyti todėl galėjo įsmigti į gilų miegą. Staiga - panelė pajuto keistus prisilietimus prie savo žando, o paskui ir baksnojimą. Jos akys kiek stipriau susimerkė, o mergina it lunatikė dar miegodama prabilo:
- Dar... penkias... mi-
- NUTES! - staigiai šoktelėjo su pramerktom akim susipratusi, jog dabar jau rytas. Tada pasisuko į Keita. Jos veidas pasidarė raudonas.
- Oi... Am. Atleisk, jei išgąsdinau, - nutaikė kreivą šypseną, turbūt per savaitę vaikinas spėjo pastebėti, jog panelė ne rytinis paukštis.
Atsibudusi mergina atsistojo ir šiek tiek pasitaisė savo susivėlusias baltas garbanas, nuotraukoje norėjo atrodyti gražiai.
- Aš pasiruošusi, - maloniai nusišypsojo.

Vaikinas merginai surikus ir staigiai pakilus susirietė į kamuoliuką. Kol mergina susitvarkė, vaikinas atsistojo ir nusipurtė sau šonus.
- Na, jei pasiruošusi tai pasiruošusi- vaikinas išsitraukė telefoną ir įsijungė kamerą. Ištiesė ranką ir bande nutaikyti, kad jie abu gerai matytusi.
- Prieik arčiau, tavo tik pusė veido matosi... ne.. dar biškį- pastebėjęs, jog merginai sunkiai sekasi, paėmė jai už liemens ir pritraukė prie savęs, porelės žandai susilietė- šypsokis- išlemeno ir po kelių sekundžių nufotografavo.
- Ačiū, manau atrodo puikiai- prisegė nuotrauką prie Grimoire kontakto.
- Pusryčių ir darbuotis?- nusišypsojęs paklausė ir pirštu bakstelėjo merginai į nosį- boop-

Nors sakė, jog pasiruošusi, tačiau neturėjo nei menkiausios idėjos kaip normaliai padaryti selfie. Iš pradžių ji mėgino galvoti apie įvairias pozas, kurias galėtų nutaikyti, vis neapsisprendė ar jai reikėtų bandyti imituoti žmonių kūno judesius, kuriuos yra mačiusi internete. Per visą tą mąstymo laiką ji tiesiog stovėjo įbesta it medis kiek toliau nuo vaikino. Keitai pasakius, jog ji netelpa į nuotrauką mergina pasistengė prieiti arčiau, tačiau tai vis tiek buvo per toli. Staiga pajuto kaip vaikinas tiesiog atitempė panelę arti savęs. Tiek arti, jog jų žandai net susilietė.
- Ei, ką tu... - pasimetė ir išraudo, tačiau laiku spėjo atsisukti į kamerą ir nutaikyti kiek kreivoką šypseną. Nė nenorėjo įsivaizduoti kaip turėjo atrodyti nuotrauka. Vaikinui įjungus pasižiūrėti mergina taip pat žvilgtelėjo, nuotrauka vis dėlto nesigavo tobula, tačiau ji buvo pusėtinai gera. Merginai palengvėjo.
Po trumpo nuotykio buvo laikas ir vėl kibti į darbą.
- Mielai, - dabar jau ramiai atsakė panelė, tik nesitikėjo bakstelėjimo į nosį. "Čia jo katiniškas pasisveikinimas?" - pagalvojusi kiek paraudo.

Praėjo dar savaitė, mėnuo jau pasiekė pusės tašką. Vaikinas net spėjo įdegti, jo baisiai balta oda tapo rudoka, net tepalai kuriuos buvo įsidėjęs į krepšį nesugebėjo apsaugoti jo odos, dvi savaites. O sunkių plokščių nešiojimas ir nuolatinis darbas privertė jo raumenukus šiek tiek sustandėti. Palyginus pirmas dienas ir dabartines, Keita dirbo greičiau ir efektyviau. Priprato prie įrankių, oro salygų ir medžiagų. Tad jei pirmą dieną sugebėjo pastatyti du namukus, dabar pastato tris arba keturis. Dalis kodėl jis dabar dirba greičiau, buvo merginos ir vaikino komandinis darbas.
"Paduok man suktuvą", "palaikyk truputį", "pridėk man į kišenę varžtų", "atnešk dar plokščių, tuoj pabaigsiu sukti", "ar tau nereikia pagalbos?", "na, keliam" buvo dalykai, kuriuos galėjai girdėti iš vieno ar kito pusės, kone kasdien.
Po darbo, vaikinas dribo ant žemės.
- Waaah, kaip būtų nuostabu, jei čia kur nors būtų koks ežeriukas-

Savaitė kone prabėgo akimirksniu. Panelė po truputį matė kaip visa lūšnyno padėtis pamažu gerėja. Vis daugiau ir daugiau žmonių turėjo, kur apsistoti ir praleisti naktį, kad nenušaltų, o tai Grimoire džiugino. Visgi dėl to ir pasiliko čia bandydama padėti viską atstatyti.
Per savaitę baltaplaukė pamažu priprato ir prie Keitos elgesio. Mergina vis mažiau ir mažiau drovėjosi, taip pat jį laikė mielu, o jis ir ištikrųjų buvo mielas tarsi koks mažas, kalbantis kačiukas. Diena praėjo staigiai. Prisėdus ant žemės pailsinti kojoms mergina atsisuko į Keitą.
- Tu teisus. Žinai, mano planetoje, Neo Kobėj yra miestas, kuriame visada lyja. Anksčiau to labai nemėgdavau ir vien svajodavau apie saulę, tačiau prabuvusi čia dvi savaitęs... Tai verčia mane pasiilgti savo planetos, - pradėjo rėžti monologą ir nusišypsojo. Netrukus jos akys sužybėjo, jai kilo idėja.
- Ei. K-ką manai? Kai atstatysim miestą... - kiek patylėjo, gal net šiek tiek susidrovėjo, - nenori... Keliauti su manimi?

Vaikinas sau ramiai sėdėjo ir svajojo apie Altissia vandens telkinius ir kaip dabar ten galėtų pasipliuškenti. Nors kaip pusiau kačiukas, vanduo jam sukeldavo keistus jausmus. Merginai uždavus tokį klausimą, vaikino akys prasiplėtė, o žandukai paraudo.
- E? EEEE! M-Manau taip- paraudęs vaikinas greit atsistojo ir nepažiūrėjęs merginai į veidą griebė už rankos ir nusivedė į jų "būstą" kuriame jie paprastai miega.
- M-Manau turėtum atvykti į Altissia, pas mus šilta, gražus oras ir daug vandens! Oj kaip smagu plaukioti gondolomis, ką manai?- paklausė merginos Keita.

Mergina nustebo. Šį kartą tai ji privertė vaikiną susidrovėti. Supratusi, ką katik pasakė ji nuleido akis į žemę ir suspaudė lūpas. Tik vaikinui sutikus su jos pasiūlymu jos mėlynos akys sužybėjo, o veide atsirado plati šypsena. Netrukus panelė pajautė kaip ji yra vedama Keitos į jų būstą. Nespėjusi ištarti nė žodžio ji pradėjo klausytis jaunuolio kalbos. Jo pasiūlymas skambėjo gundančiai: gondolos, vanduo, ne kepinanti šiluma. Sekundėlę pamąsčiusi ji pažvelgė kačiukui tiesiai į akis.
- Altissia... Žinai ką? Manau, turėsime ten nuvykti! - entuziastingai nusišypsojo. Netrukus, pajutusi, jog kiek atvėso prabilo:
- Manau, jau metas eiti miegoti. Kuo greičiau užbaigsimė viską atsatinėti, tuo greičiau galėsime nukeliauti į tavo miestą.

Atėjo paskutinė savaitė, plokštės ėjo į pabaigą, kur prieš tai buvo tušti laukai dabar stoviniavo ilga eilė namų, porelė tikrai labai šauniai pasidarbavo. Porelė pasiėmė vieną laisvą dieną, nes atidirbo tris savaites kaip arkliai, tad dykumos žmonės praktiškai liepė jiems pasiilsėti, tad porelė tiesiog leido laiką savo "apartamentuose". Atsirėmę į sieną kone susiglaudė žiūrėjo į mažą objektą Keita rankoje. Tai buvo jo telefonas, jie stebėjo Altissia nuotraukas, kurias vaikinas buvo nufotografavęs, dar tada, kai Altissia žydėjo savo grožiu. Keita net nebuvo girdėjęs, jog Altissia patvino.
- Matai, gondolos sau plaukioja ramiai, tai kone didžiausias verslas- pasakojo vaikinas.
Buvo labai hyped sugrįžti į savąją planetą. Kartu praleidę visą dieną porelė ėjo miegoti ir ruošėsi likusioms 6 dienoms.

Paskutinės savaitės pradžioje porelė pasiėmė laisvadienį. Trys savaitės sunkaus darbo tikrai išsekino, tad viena diena poilsio padėjo atgauti moralę ir norą dirbti! Per laisvą dieną Keita panelei parodė kaip atrodo Altissia. Merginos nekantrumas tiesiog liejosi per kraštus, dabar ji žūtbūt norėjo aplankyti šį nuostabaus grožio miestą.
Kitą rytą panelė su vaikinu kibo į darbą žymiai entuziastingiau nei įprastai mat lūšnyno atstatymo darbai pamažu ėjo į pabaigą. Laisva diena ir parodytos miesto nuotraukos privertė panelę dar labiau susiimti. Diena iš dienos Grimoire ir Keita statė rėmus, kalė plokštės, dengė stogus, šalino griūvėsių liekanas nuo laisvų plotų. Dauguma gyventojų taip pat susiėmė ir vis rimčiau dirbo. Per mėnesį bendravimo pora susipažino su vienas kito charakteriais, savybėmis, dabar panelė bendravo laisviau, nesuvaržė kiekvienos savo minties, mėgdavo net pajuokauti. Galiausiai atėjo paskutinioji diena - oficialiai praėjo mėnesis po to laiko, kai Grimoire ir Keita atvyko čia. Pastatę paskutinę lūšną porelė taip pat išnaudojo ir paskutinius resursus.
- Pažiūrėk... Manau mums pavyko, - nužvelgusi į tolimą miesto horizontą prabilo panelė. Lūšnynas atrodė tvarkingai.

Nors darbas buvo beprasmiškai sunkus ir ilgas, tačiau prie to paties tikslo dirbo didžioji dalis Metalinės Dykumos lūšnynų gyventojų. Po mėnesio laiko miestas buvo praktiškai atstatytas ir visi vėl turėjo kur gyventi. Per tą laiką buvo pastebėti Grimoire kiti sugebėjimai. Mergina tikrai nemelavo, jog prieš tai buvo dirbusi statybose. Jos patirtis ir fizinė jėga jai labai padėjo atstatinėjant lūšnynus. Tuo tarpu Keita dirbo kiek lėtesniu tempu, negu dauguma. Jo tokiam darbui netinkamas sudėjimas ir nepakankamas fizinis pasiruošimas trukdė vaikinui pasivyti kitus. Nepaisant to, gyventojai buvo be galo dėkingi už bet kokią pagalbą miesto atstatymo darbuose.
Tą rytą Metalinės Dykumos gyventojai buvo ypač gerai nusiteikę. Pasiskirstę į maisto ruošimo ir pramogų planavimo komandas gyventojai ruošė šventę. Dienai įpusėjus lauke jau girdėjosi muzika ir dainos, buvo atlaisvinta vieta šokiams. Taip pat, nors ir labai skurdus bei primityvus, tačiau buvo paruoštas bufetas su įvairiais užkandžiais. Grimoire ir Keita buvo kone priversti prisijungti, mat labai daug prisidėjo prie miesto atstatymo. Ypač mergina, kurią gyventojai laikė heroje. Žmonės į šventę plūdo net iš toliausių miesto kraštų, kad galėtų paspausti baltaplaukei ranką, padėkoti ar bent pažvelgti į ją - jų gelbėtoją. Minioje taip pat pasirodė ir anksčiau darbus komandavęs pagyvenęs vyras. Pagaliau suradęs porelę susistabdė juos trumpam pokalbiui.
-Jūs mums labai stipriai pagelbėjote kaip tik tada, kai mums labiausiai reikėjo pagalbos. Dėkoju jums. Priimkit tai kaip mano padėką.
Vyras įbruko po nutriušusį kapšelį vaikinui ir merginai į rankas. Juose jautėsi orb'ų svoris. Nespėjus vyrui nieko daugiau pasakyti, prie porelės prasibrovė sena moteris. Rankose ji turėjo nedidelį apvalų stiklinį buteliuką, kurio viduje kratėsi raudoni akmenukai. Moteris ištiesė jį baltaplaukei.
-Tai mano didžiausias lobis. Dovanoju jį tau.

Event "Sugriuvęs miestas" Complete! Grimoire gauna +4 HP, Keita gauna +orb.
Sena moteris Grimoire atidavė savo magišką buteliuką.

Kol Keita buvo underappreciated ir nustumtas į šoną, paėjo gal 100 metrų nuo visos minios. Staiga jo telefonas pradėjo čirškėti. "Keita, kuo greičiau sugrįžk! Dieviškasis kiaušinis greitai išsiris!"
- Oh shit! Parlekiu su vėjeliu!- Keita greitai nuplekšnojo link savo erdvėlaivio ir išskrido stebėti kiaušinio.

Atstačius miestą prasidėjo šventė. Gyventojai pagaliau galėjo nors kiek atsipalaiduoti bei toliau tęsti savo gyvenimus, tad tai tikriausiai juos ir džiugino. Porelė buvo pakviesta į šventę, mergina buvo laikoma it herojė. Per mėnesį laiko panelė buvo beveik pamiršusi apie savo žygdarbius, todėl pamačiusi kaip gyventojai prie jos plūsta... Tai kėlė jai šiltą jausmą. Su šypsena stengėsi paspausti visų rankas, tačiau priėjus vyrui, kuris įteikė jai orbų maišelį Grimoire pasimetė. Ji nenorėjo atsisakyti dovanos mat tai būtų nemandagu, tačiau taip pat nenorėjo, jog lūšnyno skurdūs žmonės jai duotų pinigų. Visgi, nusprendė pasilikti juos tikėdamasi, jog vieną dieną šiais pinigais padės Metalinės Dykumos gyventojams.
- Labai jums ačiū, - padėkojo vyrui. Staiga, prie jos priėjo moteriškė, kuri įteikė apvalų stiklinį buteliuką su smulkiais raudonais akmenimis. Mergina nežinojo, kas tai yra bei ką tie akmenukai reiškia, tačiau išgirdusi, jog tai pats didžiausias moters lobis Grimoire nusprendė stipriai padėkoti.
- Ačiū! Saugosiu šį dalyką it savo gyvenimą, - nuoširdžiai prabilo.
Per visą veiksmą ir dėmesį Grimoire visiškai nepamatė, kad jos partneris dingo. Pagaliau pastebėjusi, jog Keitos nėra čia ji pradėjo jo ieškoti. Dėja, jos pastangos buvo bergždžios. Jaunuolė net mėgino skambinti į jo susiekimo prietaisą, tačiau nebuvo jokio signalo. Minutėlę ji jautėsi sužlugdyta, visgi vaikinas pažadėjo, jog jie keliaus į Altissia, tačiau, po kurio laiko panelė nusprendė žiūrėti į situaciją optimistiškai. "Gal jį tiesiog pakvietė atgal Ereteno organizaciją? Juk jis, pamatęs praleistą skambutį, dar susisieks su manimi? A-ar ne?"

------------------------------------------------------------------------

Praėjus šventinei dienai, o Keitai vis dėlto nepasirodžius panelė nesijautė džiaugsmingai, tačiau buvo laikas iškeliauti. Išėjusi iš jų pastatytos lūšnelės, kurioje miegodavo su Keita, mergina susitvarkė savo plaukus, susiveržė diržą už kurio užkišo savo kardą ir lėtai dulino link savo erdvėlaivio.

Įbėgę į miestą kompanija atsidūrė dulkių, dūmų ir chaoso sukūryje. Kadangi buvo vakaras, siauras bei klaidžias prekystalių, palapinių ar šiaip statinių sukurtas gatves apšvietė virš miesto skraidantis erdvėlaivis. Laivas buvo nedidelės komandos talpos, tinkamas tik neilgalaikėms kelionėms. Ant šoninių sienų matėsi The Deadly Swords ženklas.

Virš miesto jis kybojo ne šiaip sau. Savo ginkluote jis naikino miestą ir jam besipriešinančius metalinės dykumos gyventojų laivus. Tuo tarpu šurmulys bei žmonių srautai diktavo, jog tai nebuvo vienintelė užpulta zona lūšnynuose. Kiek toliau į pietus siautėjo kažkas kitas. Tai indikavo ir dūmai, kurie rūko nuo degančių pastatų. Aplinkiniai, net pačiuose miesto užkampiuose, lakstė panikoje. Vieni ieškojo kur pasislėpti, bet ironiškai niekas nedrįso veržtis į dykumą. Kiti ieškojo bet ko, kas galėtų padėti kovoje, sužeistiesiems ar gęsinti ugnį bei atstatinėti sugriuvusius statinius.
Prie vartų sustojusi grupelė dairėsi neturėdami žado. Nė vienas iš jų negalėjo net susapnuoti apie tokią katastrofą užkritusią taip netikėtai. Penketukas buvo šoke. O kartu su jais stovėjo Emit.

Shadows Lurk in Darkness eventai: "Miestas užpultas!", "Virš miesto pastebėtas Deadly Swords erdvėlaivis!".

Butybe iskart susidomejo skraidanciu obiektu. Jo akyse zmoniu rase pakilo is vabalo lygio iki peles. Kilo tik klausimas kodel tokios priemones nenaudojo naujieji draugai. Tik dabar atkreipes demesi i scavengers susiboke jog pastaruju elgesys pakito. Sirdies ritmas patankejo, kvepavimas padaznejo, raumenys siek tiek isitempe. "Ak taip..." Priejo isvada po nedidelio sprogimo netoliese. "Pestynes. Neispruse barbarai nesugalvoja kur geriau isnaudoti ir taip apgailetina energijos or resursu kieki... Pity...". Butu ir atsiduses jei turetu plaucius. Emit atitrauke akis nuo lektuvo ir suziuro i grupele. Ka gi jie darys susidure su skraidanciu grobuonim? Idomiau nei gyvunu dokumentika! Veltis i konflikta butybe kol kas neketino

Rudaplaukis vyras bei jo raudonplaukė kompanionė iš karto pasileido bėgti atgal už sienų. Po kelių minučių danguje pasimatė du nedideli ginkluoti erdvėlaiviai, kurie netrukus įskrido į miesto erdvę ir pradėjo kovą su The Deadly Swords. Merginų trijulė taip pat ketino skristytis. Grace su Victoria patraukė kryptimi, kurios horizonte matėsi negailestingos ugnies liepsnos. Tuo tarpu Hilda nekantriai pasisuko į viską stebėjusį Emit.
-Ar gali pilotuoti erdvėlaivį?
Moteris pirštu parodė į jį, tada į Metalinės Dykumos gyventojų erdvėlaivius ir galiausiai į The Deadly Swords organizacijos laivą, kuris nepaisant jų pašnekesio toliau naikino miestą bei sunkiai bandančius pasipriešinti jo gyventojus. Mąstančiai būtybei situacija ir nuosprendžio skuba turėjo būti akivaizdi. Visiems tai galėjo būti gyvybės arba mirties klausimas.

Emit tiesiog stovėjo ir stebėjo chaosą aplinkui. "Kiek daug išvaistytos energijos, dėl kelių metalo gabalų.. Tiek išsivysčiusios butybės turėtų turėti kiek didesnį intelekto lygį nei žvėris. Galbūt yra koks užslėptas motyvas.." Iš svajonių butybę prikėlė Hilda. Skeletas greitai susivokė, kad mergina prašo pagalbos. "Sedėti ir nieko nedaryti nepakels tikimybės daugiau sužinoti apie tai kas vyksta". Akimirksniu priėmęs sprendimą atsisuko į pašnekovę, kuri galėjo aiškiai matyti kaukolės sukastus dantis.
- Emit. Padėti.
Aišku pažaisti su netirinėtu skraidančiu žaisliuku taip pat nekantravo. Pasitikinčiu žingsneliu nukulniavo praviro erdvėlaivio link. Jo savininkas gulėjo ant žemės su skyle galvoje, tačiau to nepakako atkreipti Emit dėmesį. Butybė greit atpažino valdymo panelę, tačiau visiškai nemokėjo jos valdytis. Hildai atsidūrus šalia, čiupo didžiausią svirti  ir nulenkė ją į priekį. "Būdas valdyti mechanizmą turėtų būti lengviausiai prieinamoje vietoje"- vadovavosi tokia filosofija.