Shrine

Virš vandens yra pastatyta didžiulė šventykla. Į šventyklą kviečiami apsilankyti visi, kurie nori išsikalbėti, paprašyti patarimo ar ką nors sužinoti.







Šventykloje gyvena Didžioji Šventikė Minerva. Ji lyg tikra deivė - gera, nuoširdi, sąžininga.. Žmonės sako, kad ji turi tik gerąsias savybes. Ją myli visi čia gyvenantys.

Emily su Raijin priejo ezera. MErgina apsidaire:
-Idomu kaip patekti i sventykla?,-garsiai pagalvojo jinai dairydamasi.

Nuo miesto centro iki šventyklos buvo siauras tiltas.

Raijin pažiūrėjo į šventyklą.
- Gražu, ar ne? - Paklausė.
Tada apsižvalgė.
- Žiūrėk, ten tiltas. - Pasakė rodydamas į tilto puse ir iš kart pasuko link jo.

-Ahaaa....,-nutese Emilly ziuredama i vandeni ir visa augmenija. Kai panda parode i tilta Emily nespejo sureaguoti ir turejo biski pabegeti kol dasivijo panda. Tada strikseno jam is paskos su sypsena:
-Kaip patekai pas odina? Ir cia tikras kailis?,-kaip vaikas paklause Emily sypsodamasi pandai.

Raijin nusijuokė.
- Kailis tikras. Kam man dirbtinis kailis? - Pridūrė vis dar tyliai besijuokdamas.
- Na, o į kitą klausimą atsakyti reiktų ilgai pasakoti, kad suprastum.

[[Oj.. Sorry norejau parasyt Kapitona xDD ]]

Emily nusisypsojo del kailio ir straksejo toliau, pries juos jau matesi rumai|:
-Na, manau, mes laiko turime,-pasake Emily issisiepus.

[Taip ir supratau. Pagal tai ir atrašiau.]

Atsiduso.
- Na, tolimojo mano gintojojo Pandarijos planetoje, gyvnena mano tauta. - Pradėjo savo pasakojimą.
- Mano tauta - garbinga, įstatymų nėra, nes jų ir nereikia. Ypatingai gabūs pandarenai alaus gaminime bei kovoje, nors turime puikių žinovų ir kitose srityse. Beje, visi moka kovoti ir reikalui esant gali stoti į kovą ginti savo tėvynės ar tiesiog garbės. Taigi, mano giminė - beveik visi nuo seno kariai, nors turime kelis alaus gamintojus bei siuvėjus. Aš irgi karys - nuo mažens žavėjausi kovomis, greit pralenkiau bendraamžius, bet mano idealas buvo mano tėvas - vienas garbingiausių karių visoje planetoje ir žinomas net už jos ribų. Ir ne tik todėl; jis visada man sekdavo pasakas, lakstydavome abu po stepes, po nesibaigiančius tyrus... - Trumpam nutilo. Tada tęsė istoriją.
- Bet tik kai jis grįšdavo iš savo kelionių. Mano broliai - taip pat kariai, bet jie nors ir bendravo su tėvu šiltai, jiems jis nebuvo toks svarbus. Vieną dieną į mūsų nedidelį kaimelį kuriame gyvenau nusileido erdvėlaivis. Tai nebuvo neįprasta - retkarčiais vis nusileisdavo prekybinei bei kelioninei laivai. Bet šis buvo karinis. Ir kol dar niekas nespėjo susivokti mus užpuolė. Mūsų kaimelis kovėsi tvirtai, vienu metu atrodė, kad užpuolikai atsitrauks, bet vis dėlto jie mus įveikė. Aš taip pat kovojau, bet vėliau gavau smūgį į galvą ir teko atsitraukti prie sužeistųjų. Kai priešininkai prasiveržė, likę kovotojai atsitraukė į savo namus, kad priešininkai nebegalėtų jų apšaudyti iš tolo. Laikėmės dar pusę dienos, laukdami pagalbos iš kito kaimo, bet žinojome, kad jie per toli ir nespės. Galiausiai, kai įsiveržė į mūsų namus mes stojome į paskutinę kovą. Mano ugnies brolis, Fleras, su savo liepsnojančiais kardais. Žemės brolis, Hroktharas, su savo didžiuliu akmeniu. Žaibo brolis, Hegris, su savo neįtikėtinom galiom. Mama, su savo svaidomais lengvais peiliais. Tėtis su savo dviejais ginklais. - Jis parodė į savo ginklus, kurie kažkada priklausė jo tėvui.
- Bei mano paskutinis brolis... - Kažkodėl tą sakinį palydėjo tyla. Tada pasakojimas tęsėsi.
- Nugalėjome įsiveržusį būrelį, bet paskutinis karys prieš mirdamas aktyvavo bombą. Tėvas pamatė, kad nebespės nieko daugiau padaryti, taigi šoko ant jos taip uždengdamas ir išgelbėdamas mus nuo sprogimo. Užpuolikai galiausiai atsitraukė, nes patyrė didelių nuostolių, O veržtis į namus buvo labai sunku, nes kiekvienas namas pastatytas paruoštas gynybai, ir užsibarikadavus iš vidaus tampa beveik neįveikiamas. Taigi jie atsitraukė. Nepaėmę jokių brangenybių, vertingų daiktų, nieko. Tik išžudę didžiąją dalį kaimo. Vėliau atvyko pastiprinimas iš kito kaimo. Jie visi lėkė vos gavę žinią visu greičiu. Deja nespėjo. O mano tėvas... Iš po to, kaip savo kūnu išgelbėjo mus nuo sprogimo, mes jo net palaidoti deramai negalėjome. Iš kūno buvo likę tik skutai. Savo testamentu paliko man svarbiausius savo daiktus - ginklus. Galiausia, neilgai trukus aš pasekiau tėvo pėdomis - iškeliavau iš Pandarijos ir tapau kariu. Retkarčiais, daug rečiau nei tėvas grįždavau į gimtąją planetą. Ir visiškai kitaip nei tėvas - turėjau ir kitą tikslą. Tikėjausi kada nors rasti jo žudikus. Vieną dieną, tavernoje sustojęs atsipūsti išgirdau apie kapitoną... - Užbaigė savo pasakojimą.
- Tebesinešioju tėvo nuotrauką. - Patapšnojo sau per rūbo vieną vietą, kur turbūt vidinėje pusėje buvo kišenė. Nuo tokios ilgos šnekos užkimo.
- Turbūt mano pasakojimas tau mirtinai nusibodo. - Nusijuokė, bet užkimusiu balsu juokas nuskambėjo keistai.
- Na, aš viską papasakojau. Taigi ir tu galėtum atsilyginti tuo pačiu. - Galiausiai pasakė.

Emilly visa ta pasokojima tipseno salia, nes panda suletino zinksni ir jai buvo galima eiti ramiainebeskubant is paskos. Viso pasokojimo metu Emily zandikaulis buvo atsiveres, i tevo mirti ji suregavo netgi aikteldama ir uzsidengdama burna. Atrode mergina tai isijaute i pasokojima, kad net nepastebejo kaip atsidure sventykloje. Kaip tik paskutiniai zodziai isgirsti is Raijin nuskambejo placioje patalpoje kuri priverte Emily susivokti, kad jie jau viduj. Bet neatitraugdama zvilksnio nuo kompanijono ji nusisypsojo jam savo placia sypsena:
-Juokauji tai geriausias pasokojimas koki esu girdejusi!,-pasake mergina net pasokinedama ir sypsodamasi, o tada sypsena biski sumazejo ir jos akys truputi susiaurejo:
-Manau, nesupyksi jai papasokosiu savo gyvenimo istorija kai eism atgal is sventyklos ar kai busim kazkur, kai baiksim sneket su deive,-pasake mergina ir syptelejo.
-Tikiuosi nepyksi?,-dar klausimu pasitikslino mergina ziuredama i siaurutes pandiskas akis su tokiu " ciuciko veidu", bet nebuleisdama savo klausos nuo to kas vyksta aplinkuj ir ar kasnors ten vaiksto.

Raijin nusijuokė.
- Aišku, kada tau bus patogu. - Apsimetė visiškai nerūpestingas, nors iš tikrųjų savo jautriomis ausimis klausėsi visko kas dedasi aplink.

Tiltas buvo neplatus ir ilgas, o jo gale pasirodė vartai pro kuriuos įeinama į šventyklos kiemelį. Priešais vartus stovėjo du apsišarvavę sargybiniai. Vartai buvo atidaryti ir pro juos laisvai buvo galima praeiti.

Emilly pamaciusi sargybinius syptelejo ir palikusi savo panda viena nuejo prie ju:
-Laba diena, noretume susitikti su sventike Miranda, kur ja galima rasti,-pasitairavo mergina, atiduodama pagarba pries klausima.

Sargybinis žvilgtelėjo į Emily, tada trumpam nušnairavo į savo parnerį. Atsisukęs atgal į Emily šyptelėjo.
-Miranda? Gal galiu paklausti, kokios jos pareigos? Neprisimenu, kad šventykloje dirbtų moteris vardu Miranda.

Emilly paraudo:
-Atsiprasau norejau pasakyti Minerva,-mergina tapo raudona kaip burokelis.
--NA as cia nauja tai nelabai zonau..,-pradejo teisintis mergina.

Raijin išsišiepė. Buvo juokinga, bet jis nesijuokė, nes tai buvo paprasčiausia klaida kokią gali padaryti bet kas. Bet ir nesikišo į pokalbį, nes Raijin nuomone Emily ir taip sekėsi kalbėti labai sklandžiai.

-A.
Vyras nusijuokė išgirdęs Emily pasiaiškinimą.
-Taip, ją turėtum rasti šventyklos viduje arba kieme. Ji kartais sugalvoja išeiti pasivaikščioti.

-Aciu jums labai,-pasake Emilly ir visa iki puses nusilenke tada pasisuko ir vis dar raudona kaip burokelis pamojo Raijin ir nustraksejo i sventyklos vidu pirma.

Nuėjo paskui Emily vis dar plačiai išsišiepęs. Prie įeidamas dar nulenkė galvą sargybiniams.

Isokavusi i vidu Emily apsidaire ir atsisukusi i kolega palauke jo:
-Kaip manau kur reik eit mum jos ieskot?

- Hmmm... - Nutęsė Raijin. Tada prabilo.
- Sakė šventyklos viduje arba kieme. Šventyklos viduje tai reiškia visoje šventykloje, taigi manau reiktų eiti patikrinti kiemą. O kiemas šventyklose dažniausiai būna viduryje. - Išdėstė savo mintis.

Emilly linktelejo:
-Eime,-pasake jinai ir nuzinksniavo toliau apziurinedama sventykla.

Raijin su Emily atsidūrė šventyklos kiemelyje. Čia buvo daug įvairios augmenijos, ežerėlių, per kuriuos buvo nutiesti tilteliai. Dauguma kitų žemesnio rango šventikų ar darbuotojų vaikštinėjo po kiemelį. Čia žydėjo panašūs medžiai į sakurų, paukščiai čiulbėjo nusileidę ant šakų. Buvo ramu. Praeinant porelė galėjo pamatyti kažką sėdintį ant žolės ir skaitantį, kažkas atrėmęs nugarą į medį miegojo, kazkas vaikštinėjo pavieniuj ar grupelėmis.

Emily su kolega ejo pro kiemeli, mergina dairesi ieskodama kokios ors isskirtines mters kuri butu graziau apsirengusi. Bet nusprendusi, kad nereikia temti laiko ji priejo prie pieveleje sedincio zmogaus:
-Laba diena, noreciau paklausti gal zinote kur galetume rasti didziaja sventike Minerva?,-paklause mergina mandagiai nusilengdama ir atiduodama pagarba.

Vaikinas pakėlė akis į Emily. Kelias akimirkas tiesiog žiūrėjo į merginą ir tik po to sureagavo į klausimą. Pasimetęs pradėjo ranka trinti pakaušį ir dairytis į abi puses.
-Atrodo mačiau ją stovinčią ant tiltelio po sakurų medžiu.
Galiausiai pasakė prisiminęs.
-Jeigu eisi tiesiai į pietų pusę, turėtum ją sutikti. Aišku, jeigu ji vis dar ten.
Kukliai nusijuokęs vėl žvilgtelėjo į merginą.

Emily iaklause apspangusio zmogaus ir nusilenkusi tare:
Aciu jums labai,-pasake ji ir pasitraukusi nuo zmogaus siupo panda uz rankos ir pradejo begdama ji emti is paskos:
-Eime manau zinau kur ji,-pasake mergina ir nuejo nurodyta kryptimi vis dairydamasi i visas puses.