Plato's Cavern

Ramiai landžiojo po internetą. Visi pasiūlymai kažkaip visai nedomino. Šiuo metu gal tiesiog norėjosi paprasto paslampinėjimo ar kokios linksmos pramogos. Ir lyg netyčia kaip tik toks nuotykis sušmėžavo. Forumas skelbė apie neeilinį eventą... bet niekur nebuvo pilnos informacijos. Dar pasiknaisiojusi, atsistojo. Nuėjo prie pardavėjo. Apsidairiusi kai nieko šalia nebuvo, padėjo smartphone ant prekystalio su atvertu evento skelbimu ir pasilenkė arčiau jo. 
-kaip čia patekti?
Pusbalsiu sušnibždėjo kad tik jie du girdėtų.

Pardavėjas labai nustebo kai atsistojusi mergina pasuko jo link vietoj to, kad išeitų lauk. Dar labiau nustebo, kai ši parodė jam savo susisiekimo prietaisą su forumo diskusija. Iš pradžių vyras nepatikliu žvilgsniu paspoksojo į Leilą. Vėliau permetė akimis telefono ekrane rodomą informaciją. Iš pradžių gilintis į tekstą nenorėjo, tačiau matydamas, jog mergina laukė, perskaitė. Atsitraukęs vyras dar kurį laiką įtariu žvilgsniu spoksojo į merginą, lyg dvejodamas ar duoti jai reikiamą informaciją.
-Tu žinai į ką veliesi?
Dėl visa ko paklausė merginos, norėdamas įsitikinti, ar saugu jai pasakyti.

-Žinoma žinau!
Energingai pritariamai sulinksėjo net kelis kartus. Plačia šypsena ir užtikrinta poza ji kaip imanydama stengėsi įrodyti pardavėjui, kad pilnai žino apie paskelbtą eventą. Nors iš tiesų neturėjo žalio supratimo kas ten vyks. Bet juk blogai negali būti, tiesa? Kvepia nuotykiu ir to užtenka. Ji nekantriai pirštais pabarbeno per prekystalį ir pasilenkė virš jo.
-Papasakok
Dar suklapsėjo savo ilgomis blakstienomis.

Pardavėjas nežinojo kaip vertinti tokį energingą merginos atsakymą. Išankstinių išvadų taip pat nedarė. Tačiau ji norėjo, jog jis kažką papasakotų ir vyras dar kartą pažvelgė į smartphone. Viskas kaip ir buvo aišku. Tik tada prisiminė, jog Leila klausė kaip patekti į tą vietą. Pakėlęs akis, negarsiai jis ėmė pasakoti.
-S. Spiegel gatvės gale bus įsukimas į kairę, į skersgatvį. Tai vienintelis skersgatvis Alton Plaza kvartale, kuriame nėra jokio baro ar parduotuvės. Pusiaukelėje turėtum pamatyti kanalizacijos dangtį. Per ten pateksi kur tau reikia.
Davęs informaciją vyras pradėjo labai stipriai norėti, kad mergina kuo greičiau keliautų savais keliais. Jis nenorėjo niekur veltis ar prisidirbti, juk ir taip turėjo savo atsakomybių.

Išklausiusi pardavėjo nupasakojimus dar juos kartą mintyse atkartojo.
-Ačiūūū
Linktelėjo, atsitraukė ir apsisukusi išėjo.


----------

Grįžo po kurio laiko prisiminusi, kad neįsigijo dar vieno dalyko.
Iš karto akį patraukė viena įmantri kaukė, kurią nusikabino nuo sienos. Ji kaip tik atitiko Leilos išvaizdą ir dabartinę nuotaiką.

Spoiler:

Nešina kauke priėjo prie pardavėjo. Ją padėjo ant prekystalio, o šalia padėjo pinigus. Dar galvojo padėkoti už suteiktą gerą informaciją, bet pabijojo, kad sukompromituos ar bus ne taip suprasta, ar dar kas, todėl tik nusišypsojo.

Kaukės cavern'e buvo ypatingai pigios. Visos, o jų pasirinkimas taip pat buvo nemažas. Praktiškai kiekvienas galėjo surasti jiems tinkančią ir patinkančią. Leilai pasirodžius prie prekystalio merginą pasitiko pardavėjo žvilgsnis. Jis ją atsiminė, mat tai buvo pirma klientė, kuri teiravosi tokių keistų dalykų. Matant ją gyvą ir sveiką buvo aišku, jog nebuvo pavojinga suteikti jai informacijos. Jos perkama kaukė viso labo kainavo 1 orb'ą. Tiek pardavėjas ir pasiėmė. Merginai jis nieko nesakė, į kitų reikalus nesikišo.

Kaip ir tikėjosi, nereikėjo jokių žodžių tarp jų, todėl Leila viduje džiūgavo neprasitarusi. Ji pasiemė kaukę ir paliktus pinigus.
-Ačiū
Buvo jos vienintelis žodis. Tebūnie tai už viską. Arba gali priimti tai kaip jam tinka. Atsitraukusi nuo prekystalio, dar kurį laiką pasidairė po švarkus ir galiausiai išėjo.

Graži diena ėjo į vakarą, batų garsai artėjo parduotuvės link. Paprastai be garso vaikštantis asmuo šiuo metu nebandė judėti slaptai. Tam tiesiog trūko priežasties, o imtis kažkokių veiksmų, visiškai be reikalo, nebuvo juodaplaukio stilius. Vaikinas turėjo priežastį užeiti į šią parduotuvę. Du kartus teko grumtis su mirtimi, stipri būtybė, tačiau vaikinui pavyko jos išvengti. Nugalėti mirtį yra tas pats, kas laimėti argumentą prieš moterį, tenka dėl to pasistengti. Vaikinas į parduotuvę užėjo tam, kad turėtų didesnį šansą išgyventi. Beginklės kovos buvo pačios prasčiausios. Su dalgiu kapoti robotus bus daug lengviau, negu plikomis rankomis. Kokios kruvinos ir sudaužytos jo rankos, po kiekvienos kovos su Snatcheriu! Kietos būtybės, gali net ranką susilaužyti kovojant prieš vieną. Atakuoti snatcherį plikomis rankomis daro tau daugiau žalos, negu pačiam snatcheriui! 
 Vaikinas plačiai atidarė parduotuvės duris, drąsiai nužingsniavo tiesiai į ginklų skyrių. Praleido paprastus ginklus ir nuėjo į unikalių ginklų sekciją. Buvo ir dalgis, tačiau kaip atrodys, jei visur vaiksčios su dalgiu rankoje? Net nusijuokė, kai pagalvojo, jog prieš dešimt metų dalgio iš rankos nepaleisdavo. Nesvarbu kur- visur su dalgiu. Na žinoma tai buvo gan svarbus įrankis jo gyvenime ir buvo gan liūdna su juo atsisveikinti, bet karas yra karas, o kare būna aukų. Geriau paaukoti ginklą ir laimėti karą, tuo pačiu išgyventi pačiam ir išgelbėti krūvą gyvybių, nei saugoti ginklą, pralaimėti karą, pasmerkti daugumos žmonių gyvybes ir mirti pačiam. Tad ginklo ir jėgos auka jam atsipirko, dėl to jis nesijautė taip blogai, viskas dėl žmonijos gerovės. Giliai viduje Kiro turėjo gabaliuką heroizmo. 
 Apčiupinėjo ginklus, pavartė, pasižiūrėjo, pabandė dramatiškai pavaidinti, kaip jais naudojasi, tačiau pastebėjęs keistus žvilgsnius nustojo ir padėjo ginklą į vietą. Pastebėjęs įpatingai keistai atrodantį ginklą, net neaišku ar tai būtų galima vadinti ginklu. Tai buvo mažas, maždaug 1 cm spindulio, kokių 4cm ilgio geležies ritinukas. ''Kas čia?'' pagalvojo ir paėmė jį į ranką pačiupinėti. Raštelis buvo pridėtas prie jo, tad vaikinas pakėlė jį ir perskaitė. ''Šio geležies gabaliuko forma priklauso nuo jo naudotojo norų''. Labai įdomiai parašyta žinutė nustebino vaikiną. Vaikinas pasukinėjo geležies gabaliuką pirštuose, pametėjo šiek tiek į orą ir geležies ritinys sukdamasis pradėjo tysti į abi puses, lyg tapęs vandeniu. Iš kieto pavirto į į skystį, greit nukeliavo į abi puses ir vėl sukietėjo, ritinys pavirto į metalinę lazdą, kol iš vieno galo nepradėjo vėl tysti geležies banga, kuri suformavo ašmenį. Taip ore sukdamasis susiformavo dalgis. Vaikinas sugavo dalgį ir pažongliravo, pasukinėjo rankoje, buvo šiek tiek pamiršęs, tačiau raumenų atmintis buvo galingas dalykas, tad jau daug metų nelaikęs dalgio rankoje vaikinas galėjo profesionaliai sukinėti ir valdyti šį ginklą. Apžiūrėjo ginklą kuris susiformavo iš mažo ritinio, aukštos kokybės, geras balancas, puikiai valdėsi rankoje, jautėsi visai kaip jo dalgis prieš dešimt metų. Vaikinas prieš pirkdamas nusprendė iš ritinio suformuoti kardą, peilį, kūjį, šautuvą, ginklas pavirsdavo į betką, ką jis norėdavo. ''nuostabu, perku'' apsisprendęs jaunuolis priėjo prie prekystalio, padavė į ritinį atverstą metalo gabaliuką ir maišelį su 75 orbais. 
- Dėkui- nusipirkęs šį gan stipriai atrodantį keistą ginklą patraukė iš parduotuvės su šypsenėle veide, galbūt todėl, jog vėl galės valdyti ginklą ir kovoje jaustis kaip žuvis vandenyje. 
- Sekanti stotelė.... JUNKER HQ- pasakė, su dramatiška pauze, nors neatrodė, jog MK IV į tai sureagavo. Kartais buvo gaila, jog MK IV neturėjo jausmų, žmogus kuris turėjo daug veido išraiškų ir buvo labai atviras, visada patikdavo vaikinui. Tai begalvodamas vaikinas nuėjo, ritinį įsidėjo į kišenę.

[Perka +3 dmg ginklą už 75 orb]

Į parduotuvę įėjo simpatiškas trumpaplaukis. Šypsena veide, pilna pasitikėjimo. Draugiškas žmogus apėjo parduotuvę, pamatęs kažką įdomaus ar ką nors, kas galėtų patraukti kažkieno akį. Paėmė penkias kaukes ir patraukė prie prekystalio.
- Laba diena, buvau užsakęs suknelę... o tuo pačiu dar ir šitas kaukes paimsiu-  tai buvo Isabella Velvet kaukės, mat ji buvo gan populiari, tad vaikinas tikėjosi lengvai parduoti. 

Suknelė 

+1 def

Pardavėjas pakėlė savo įprastinį, vos matomą kitiems žvilgsnį į priėjusį klientą. Pažengusiųjų technologijų pagalba nereikėjo įsiminti kiekvieno įėjusio pirkėjo vardo bei kitų duomenų ir nereikėjo tikslintis ar tai tikrai prekės užsakovas. Skeneriai patvirtino vyruko tapatybę bei iš karto kompiuteryje parodė jo įvykdytą užsakymą, kurį buvo belikę tiesiog atsiimti ir susimokėti. Ant prekystalio taip pat atsidūrė penkios Isabella Velvel kaukės. Pritaikęs nuolaidą ir apskaičiavęs visų pirkinių sumą, pardavėjas ją paskelbė juodaplaukiui.
-Su nuolaida iš viso bus 20 orbų.
Kol vaikinas krapštė pinigus, pardavėjas netoliese sukrautose dėžėse rado baltą gražią dėžutę, prie kurios buvo prikabinta kortelė "Tatami Shioka N52684". Padėjo dėžę ant stalo, šalia kaukių. Tai buvo vaikino užsakyta suknelė.

Vaikinas pasikrapštė, išsitraukė maišelį, su lygiai 20 orbų, mat žinojo apie nuolaidas, ir tikslias kaukių kainas. Prieš užeidamas žinojo, ko nori, mat visada buvo linkęs šiek tiek pasidomėti. Dabar galės pardavinėti šias prekes ir užsidirbti pinigų. O to jam ir reikėjo, pradinių prekių, kurios duos pelną ir šis galės užsakyti prekių, daugiau negu tik penkias kaukes su suknele. O, kadangi Altissia buvo daug turtingų asmenų, ir šiaip miestas buvo prabangus ir labai gražus, vaikinas galės sužavėti kokią damą, šia jaunatviška, dailia suknele. Visas patenkintas ir jau kuriantis verslo planus vaikinas patraukė iš parduotuvės. Pasitrintų delnais, bet rankos buvo užimtos. Vaikinui reiktų tarnaitės, tačiau tai pasiliks ateičiai, kol kas neturi pinigų net prekių užsakyti, net nekalbant apie darbuotojų pasamdymą. Su tokiomis mintimis vaikinas kažkur išėjo.
--------------------------
Vaikinas lėtai įėjo į vidų, priėjo prie pardavėjo.
- Sveikas! Senai matytas! Gal pasiūlytum kokių gerų vietų kaip linksmam jaunuoliui apsilankyt? Ar į kokias karštas merginas paspoksot? Na supranti mane- nusijuokė vaikinas. Reikėjo kartais ir papoilsiauti, reikalai lauks vėliau, didelis tinklas pažįstamų asmenų yra daug geriau, negu keli papildomi klientai, tad vaikinui reikėjo praplėsti akiratį.

Pardavėjas pakėlė savo tamsų žvilgsnį į Tatami. Po to nuleido į prekystalį. Jokių prekių nebuvo. Tada pradėjo klausytis juodaplaukio žodžių. Atėjo vaikinas į parduotuvę, nieko nepirko ir dar klausinėjo apie kitas vietas. Bet apart to, kad buvo gaištamas pardavėjo laikas, šis žiūrėjo į situaciją labai neutraliai.
-Outer Heaven.
Trumpai atsakė į Tatami klausimą. Vietiniai arba dažnai atvykstantys į Neo Kobe žmonės turėjo būti bent girdėję apie tą vietą. Ten vyko daugiausiai atrakcijų ir renginių.

Vaikinukas net buvo pamiršęs apie tą vietą.
- Ah! Koks tu protingas! Tiksliai, ten gi visko yra, kaip galėjau užmiršti- vaikinukas nusijuokė- kad ten patekti reikia kaukės tiesa? Paduok man va tą geltoną už tavęs- vaikinukas pasikrapštė kišenes ir uždėjo vieną orbą ant prekystalio.

Pardavėjas pasyviais judesiais apsisuko ir akimis nužvelgė visą iškabintų kaukių įvairovę. Suradęs geltoniausią kaukę, padėjo ją ant prekystalio. Kadangi Tatami jau buvo padėjęs pinigus, tai vyras paėmė orb'ą nuo stalviršio. Jo žvilgsnis vėl atsisuko į pirkėją. Nebeturėjo ką jam pasakyti.

Vaikinukas paėmė kaukę ir laimingas atsisveikino.
- Iki, dėkui už informaciją- apsisukęs judėjo išėjimo link. Linksmai vaikinukas buvo nusiteikęs nueiti į Outer Heaven, pasižiūrėti kas ten tokio įspudingo.
-----------
Vaikinas, sušaudytom kelnėm, peršautais batais ižengė vidun. Priėjo prie pardavėjo.
- What the actual f*ck, manęs vos nenužudė tame tavo Outer Heaven... Na nesvarbu, sumokėsiu keturis orbus, jei duosi man kontaktus žmogaus, kuris viską gerai žinotų aplink- vaikinas iškrapštė iš kišenės keturis orbus, tuos pačius, kuriuos nukniaukė iš Gyl, kol ji buvo nusisukusi. Ir kas gi šiais laikais nešiojasi su savimi keletą orbų? Na, ne Tatami reikalas, atkišo pardavėjui tuos varganus nukniauktus orbus, ir laukė kokios nors informacijos.

Pardavėjas kaip visada užsiiminėjo savo veikla - aptarnavo klientus. Plato's Cavern buvo viena iš tų vietų, kuriose niekada netrūko pirkėjų. Iš čia pirkdavo tiek JUNKER bei kitos įstatymams paklūstančios įstaigos. Taip pat lankėsi ir Underground pasaulio atstovai. Pardavėjas turėjo savo politiką: jis nebuvo prieš įstatymus, tačiau nebuvo ir už juos. Būdamas neutralioje pozicijoje naudojosi pastoviais klientų srautais, o verslas klestėjo. Į parduotuvę užsukęs Tatami atkreipė ne vien ardavėjo dėmesį. Jo drabužiai buvo kruvini, kelnės praplyšusios nuo šūvių. Bet žaizdų nesimatė. Būtų klaidinga sakyti, kad panašių vaizdų Plato's Cavern nėra buvę. Bet tokie pasitaikydavo labai retai. Nepaisant to, pardavėjas į Tatami žiūrėjo kaip į bet kurį savo klientą. Nepaisant viso kraujo ir jo keiksmų. Juodaplaukis paprašė informacijos ir ant prekystalio padėjo keturis orb'us. Pardavėjas nuleido žvilgsnį į juos, pakėlė į klientą ir labai trumpai atsakė.
-Ne.

Vaikinas negalėjo patikėti, jog už kažkokį susisiekimo prietaiso numerį reikia pakloti tiek orbų. Barmenas jam ir be orbų būtų pasakęs, ot šūdinai klostosi likimas, pradžioj vos nemirė, dabar niekas jam nesuteikia kontaktų, kažkokia velniava. Šiek tiek suirzęs vaikinas atsisuko į pardavėja.
- Sakyk savo kainą-

Pardavėjas visiškai be emocijų žvilgsnyje stebėjo kaip nepatenkintas Tatami veidas dar labiau patamsėja. Bet vyras nė nekrustelėjo. Juodaplaukiui matomai labai rūpėjo informacija, tad buvo pasiruošęs užmokėti už ją pagal pardavėjo nustatytą kainą. Vyras patylėjo, pamąstė. Priešingai nei Tatami, jis niekur neskubėjo.
-10 orbų.
Galiausiai tarė savo žodį.

Vaikinas tikėjosi daug didesnės sumos, o čia tik varganus kelis orbus damokėti reikėjo. ''Pfff'' pasikrapštė kišenėje ir padėjo dar šešis orbus ant staliuko. Gerai, jog taip pigiai apsieis šį kartą. Tuo pačiu dar nusipirks keletą dalykėlių, kuriuos galės parduoti. Atėjus pelnui, susigražins ir tuos varganus 10 orbų. Nors, kad ir kaip bandė sugalvoti gerą būdą, gauti prekių, pats tikriausiai sunkiai sutaupys, kad nusipirktų didelį kiekį, tad kažkada reikės tartis bei ieškoti partnerių.

Gavęs orbus pardavėjas įsitikino, jog tai reikiama suma. Po apmokėjimo nusisuko ir pradėjo kuistis vienoje iš dėžių. Tai užtruko kelias minutes. Vyras matomai kažko ieškojo. Išsitraukęs nedidelę dėžutę, grįžo prie prekystalio. Dėžutėje buvo krūva elektroninių kortelių. Vieną jų davė Tatami. Ant kortelės buvo užrašas:
Napoleon.

Vaikinas susidomėjęs lauke pardavėjo, šiam atradus dėžutę su kontaktais ir vieną kortelę atkišus vaikinui, šis greitai ją pačiupo ir suvedė į savo susisiekimo prietaisą.
- Napoleon huh, patikrinkime tavo galimybes, aš tuoj grįšiu- vaikinukas išėjo iš parduotuvės ir patraukė šiek tiek atokiau, tada parašė žinutę naujam kontaktui savo susisiekimo prietaise ''Sveikas, girdėjau gali man suveikti informacijos, kada būtų tinkamas laikas pokalbiui?''

Pardavėjas stebėjo kaip Tatami pagriebęs kortelę išskubėjo laukan. Kažin ar per tas visas mintis jis iš vis matė aplinką. Pardavėjas susikrovė daiktus po prekystalio ir tęsė savo įprastinį darbą.
Tuo tarpu Tatami nusiuntus žinutę Napoleon, reikėjo šiek tiek palaukti. Praėjus geroms 15 minučių vaikinas gavo žinutę.
"Su tavimi susisieksiu rytoj."
Trumpa, be jokių pasisveikinimų ir formalumų. Panašu, jog vaikinui vis tiek teks laukti.

Vaikinui gavus atsakymą ilgai galvoti nereikėjo, patraukė atgal į Plato ''gerai, bent turėsiu progą dar užsidirbti, prieš  rytojų, kažin kiek tas Napoleon iš manęs prašys'' su tokiomis mintimis vaikinas apėjo parduotuvę, paėmė dvi poras batų ir patraukė prie pardavėjo. Užkėlė batus ant prekystalio.
- Jei galima supakuokit- vaikinas padėjo 190 orbų maišą ant prekystalio, pff teks pakloti vos ne visus pinigus, tikėjosi, jog atsipirks.

[Batai 95 orbai x2 į shop, tad be nuotraukos]

Pardavėjas sėdėjo vietoje kol negrįžo Tatami. Vyras net pagalvojo, kad juodaplaukį pradėjo gan dažnai matyti savo parduotuvėje. Šį kartą jis buvo pirkėjas. Apžiūrėjęs ant prekystalio padėtus batus, pardavėjas pasakė kainą ir gavęs orbus patikrino jų sumą. Patvirtinęs, kad viskas suskaičiuota teisingai, atidavė vaikinui batus.

Vaikinas supakuotus batus paėmė iš pardavėjo rankų.
- Dekui, pasimatysime vėl!- apsisukęs drožė pro duris. Mintyse jau rezgė planą chuliganą, kaip išloš pinigų, čia 190 orbų sumokėjo, o namie, kelis kartus užkėlęs kainą, kaip ir priklauso, kai atveži prekes iš kitų planetų, susiplėš sau orbus. Su tokiomis mintimis patraukė namo.