Alton Plaza [Landing site]

Kuo toliau tuo labiau Kiro žodžiai stebino merginą.
-O kodėl man taip svarbu pamatyti tą vietą?
Vis dėl to, nors tai ir tebuvo įtarimas, bet juodaplaukis atrodė nepatikimai. Niekada negali žinoti ką nepažįstamas vyras gali padaryti trapiai moteriai nusivedęs į atokesnę vietą. Neo Kobe planetoje tokių buvo daug. Moterys žinojo taktikas ir priemones kaip tokių atsikratyti. Tačiau šalia stovintis robotukas kėlė dar didesnę grėsmę. Tuo tarpu MK IV tuoj pat pradėjo vykdyti Kiro paliepimą. Jis pranešė JUNKER HQ, jog rado merginą ir šiuo metu yra su ja, bei kad Kiro prašo pastiprinimo. Beveik taip kaip agentas ir liepė.
-Padaryta.
Netyčia garsiai pasakė dirbtinio intelekto balsas. Juodaplaukė moteris iš karto sukluso. Ji matė Kiro žvilgsnį įsmeigtą į robotuką jau anksčiau.
-Kas padaryta? Kas čia vyksta?
Mergina stengėsi nepanikuoti, jog jie sedėjo kavinėje vidurdienį. Padaryti nusikaltimo tokioje vietoje niekas nerizikuotų.

*Sigh* atsiduso vaikinas. Per tą laiką, kai atsiduso, per akį pranešė robotukui ''play along'', jei jau prasinešė merginai, kad kažką padarė, tai tegu leidžia Kiro juos iš tos situacijos ištempti.
- Tavo vardas Julė tiesa? Tavo brolis Alex užsakė tau gimtadienio vakarėlį- Kiro pasižiūrėjo į robotuką- o šitas, tik ką išsidavė, jog tau ruošiamas siurprizas, teks skambinti tavo broliui ir pranešti, jog užduotis nepavyko- vaikinas patrynė veidą, atrodė šiek tiek sutrikęs, dėl to, jog robotas išdavė, kad jie ruošia gimtadienio vakarėlį merginai, bent jau norėjo, kad ji taip manytų. Vis laukdamas pastiprinimo, tempė laiką.

Robotuko pranešimas gąsdino merginą, tačiau Kiro melas visiškai nepadėjo. Nors juodaplaukė stengėsi neparodyti savo baimės, tačiau jos veidas atrodė išbalęs. Ji nulipo nuo kėdės ir pažvelgė į Kiro.
-Aš trumpam atsiprašysiu.
Pasakiusi mergina pasuko tualeto link. Kavos puodelyje dar buvo likę, tad neatrodė, jog ji ketina pabėgti. Kol merginos nebuvo, arčiau juodaplaukio priėjo barmenas. Matęs visą pokalbį tarp dviejų "nepažįstamųjų" (niekada negali žinoti) bei pastebėjęs merginos išbalimą vis dėl to kreipėsi į prie baro likusį vaikiną.
-Ar viskas gerai?

Na ką gi, viskas čia aišku, ji tikriausiai pabėgs per tualeto langelį, visai kaip filmuose.
- MK IV, jeigu turi galimybę, prisijunk prie palydovo ir susek šį pastatą, stebėk ar per tualeto langą niekas neišlips, o jeigu išlips, pranešk man ir vis sek, kur tas asmuo juda- per akį davė nurodymus robotukui.
- Ar tau atrodo, jog viskas būtų gerai? Tikriausiai, robotai atrodo visai kaip žmonės, tikriausiai nė nesupratai, jog ji net ne žmogus? Ji yra pavojus aplinkiniams. Ech, koks skirtumas- atrėžė barmenui, bet nenorėjo nieko jam aiškinti, tiesiog atsistojo ir išėjo iš kavinės, geriau jau taikiai atsitrauks ir dar laiko sutaupys.  Spręsdamas į kurią pusę nuėjo mergina, žinojo, kurioje pusėje tualetas, tad užšoko ant stogo ir tyliai nusigavo iki merginų tualeto lango, laukdamas kokio nors veiksmo.
- Aš vietoj, ar matai mane? Pranešk man, betkokį pasikeitimą aplinkoje- susisiekė su robotuku.  Ši misija, kai jis turi likti šešėliuose ir laukti kol sekamas žmogus išlys iš pastato, jam priminė jaunystę, tiesa, tai buvo diena, kai jis sutiko savo gyvenimo meilę. Vaikino veide atsirado šypsena, sukelta prisiminimų.

Netrukus nusileido Sabertooth, radęs laisvą vietą. Tačiau Gabrielis iš erdvėlaivio iššokti neskubėjo. Jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido saulėtose planetose, ką jau kalbėti kad pastaruosius kelis metus iš vis gyvena dykumoje, o dabar nusileido į stiprią liūtį. Lietaus lašai barbeno į stiklinį gaubtą, nes vaikinas išjungė variklius. Jam reikėjo kažkiek laiko susikaupti, kad išlįstų į šlapią miestą. Galų gale užsimetė striukę ant galvos ir kartu su Agni nuėjo prie porelės draugų, kuriuos spėjo pastebėti belūkuriuojančius.

Agni visą kelionę klausinėjo, ką kiekvienas mygtukas darė, o kelionė buvo ilga. Priartėjus planetai. Agni vėl prilipo prie lango ir įtemptai žiūrėjo. Jam nerūpėjo, kad lijo. Jis jau senai nebuvo kitoje planetoje po Atlissia, todėl jam viskas atrodė naujai. Aišku planetos modernumas tik pastiprino šį poveikį. Jis nekantravo išlipti ir pasidairyti, bet Gabriel neskubėjo. Vos tik pradarė duris, Agni iššoko iš skraiduolio ir pradėjo bėgti atsitiktinę pusę. Tik pastebėjęs savo komandininkus pakeitė kryptį. Nors lietus netrukdė, instinktai norėjo kažkokio stogo. Todėl pribėgo prie savo komandininku ir prisiglaudė prie jų, kad irgi tilptų po skėčiu.
-Ačiū.- iš įpročio pasakė draugužiui laikančiam skėtį.

Hex stebėjo kaip magas artėjas jos. Kaip tikras džentelmenas jis išskleidė skėtį virš jos ir savęs, nors mergina buvo užsidėjusi kapišoną. Ash pakomentavus tamsiaplaukė prunkštelėjo.
-Blogas oras yra kai būna audra. Neo Kobe visada lija.
Merginai tai buvo įprastas dalykas. Per visus tuos gyvenimo šioje planetoje metus ji spėjo priprasti ir prisitaikyti prie beveik pastovių oro sąlygų. Netrukus prie jų, po skėčiu prisiglaudė ir Agni. Gabriel buvo užsidėjęs striukę ant galvos. Visi susirinko. Hex pasuko žvilgsnį į Ash.
-Na, tai kur mum dabar eiti? Matai ką nors?

Ash buvo ganėtinai nustebęs, išgirdęs Hex paaiškinimą, apie planetos klimato ypatumus. Pro skėčio kraštą žvilgtelėjo viršun, į tamsų dangų... 
-Visada lyja... - pakartojo merginos žodžius, lyg įsikaldamas sau į galvą.
Neužilgo pasirodė Agni su Gabriel ir staiga po skėčiu tapo gan ankšta. Dar prieš visiems susirenkant magas nužiūrinėjo aplinką, tikėdamasis rasti dainininkės auros pėdsakus.
-kolkas dar nieko, bet palauk sekundėlę... - magas lyg pamiršęs, kad po skėčiu glaudžiasi kolegos gan neapdairiai žengė tiesiai į vidurį gatvės ir neskubėdamas apsisuko 360 laipsnių. Ash daug nesitikėjo, jei jie čia ir nusileido, greičiausiai persėdo į kitą transporto priemonę...

Gabriel tyliai stovėjo šalia kolegų. Oras nedžiugino, o ir šiaip neturėjo ką pasakyti. Gal tik kiek nustebino ir pralinksmino Agni poelgis, bet ne jo problemos. 
Kada Ash nuėjo į gatvės vidurį, jis prisiminė, kad visų pirma reikėjo apsidairyti ar žinomi erdvėlaiviai kur nors čia nusileido. Kadangi likusi kompanija laikėsi kartu, per tą laiką Gabriel pasivaikščiojo dairydamasis į erdvėlaivius. O ypač ieškojo to vieno, labiausiai įtariamojo.

-- Kavinė Space Kōhī

Barmenas nieko Kiro neatsakė, bet turbūt ir nebūtų spėjęs, mat vaikinas iš karto paliko kavinę. Nulydėjęs jį akimis blondinas pasisuko į kitus klientus. Tuo tarpu MK IV pranešė šeimininkui, jog tokių galimybių neturi, bet nuėjęs atsistojo netoli įėjimų į tualetus, kad galėtų stebėti įeinančius ir išeinančius žmones. Praėjo geros dvidešimt minučių, tačiau nei juodaplaukis, nei robotukas nieko neaptiko. Nuskanavęs aplinką MK IV nusiuntė pranešimą į Kiro susisiekimo prietaisą, mat kito būdo su juo susisiekti neturėjo.
"Tualete moters nėra ir yra 99.9% tikimybė, jog ji jame net nebuvo."
Išsiuntęs pranešimą robotukas ėmė vaikštinėti po kavinę skanuodamas patalpą bei joje buvusius lankytojus tikėdamasis surasti asmenį atitikantį moters specifikaciją. Kaip tik tuo metu moteris, prisidengusi kažkieno kito kepure bei paltu, išėjo iš kavinės. Ant stogo budintis juodaplaukis gavo dar vieną pranešimą iš savo partnerio.
"Ieškoma moteris ką tik paliko kavinę. Aš ją bandau sekti."
MK IV buvo pagamintas naudojantis specialia technologija, kuri leido jam puikiai veikti Neo Kobe oro sąlygomis. Robotukas buvo atsparus vandeniui bei jo skeneriai taipogi veikė lauke, nors ir ne tokiu dideliu diapazonu. Savo partnerį Kiro, žiūrėdamas nuo stogo, galėjo labai lengvai pamatyti, kol jis neįnėrė į masę žmonių Alton Plaza gatvėse.


-- Erdvėlaivių nusileidimo zona

Besidairant ir bandant atpažinti reikiamą erdvėlaivį grupelės nariai turėjo greitai suvokti, jog tai buvo per didelis darbas jiems vieniems. Tuščiose erdviose gatvėse stovėjo begalės erdvėlaivių, negana to, čia buvo pastovus judesys. Vieni erdvėlaiviai kilo aukštyn, tuo pat metu kiti leidosi. Gatvėse į įvairias puses šmirinėjo įvairių rasių atstovai. Pamatyti vos kelis iš matymo atpažįstamus asmenis ir vieną erdvėlaivį buvo beveik neįmanoma, turėtum būti gimęs po laiminga žvaigžde. Tuo tarpu dairymasis Ash buvo kiek lengvesnis. Didelio eismo apsuptyje vis dėl to, nors ir labai neryškiai, mat tai buvo toli, matėsi erdvinis kelias. Besekant šį kelią magas priėjo prie didelio erdvėlaivio. Į tokį laisvai galėjo sutilpti ir 20 keliautojų. Nors nesimatė, ar erdvėlaivio viduje kas nors buvo, tačiau jis niekam neatsidarė. Įdomu buvo ir tai, jog šis laivas buvo panašus į nuotrauką, kurią matė Gabriel ir kurią nufotografavo Agni. Tai buvo vienas iš įtarimą sukėlusių laivų aptiktų Altissia skrydžių kontrolės bokšte.

Vaikinas iš karto sureagavo į MK IV pranešimą, greitai pastatų stogais šokinėdamas, tačiau nematomu išlikti bandantis vaikinas sekė keistai apsirengusią moterį, kuri ryškiai matėsi, jog dėvėjo ne savo drabužius, net jų dydis buvo ne toks, pagal merginos išmatavimus. Bandydamas išlikti nematomas, kol sekė robotuką ir moterį, vaikinas šypsojosi ''visai kaip senais laikais'', nostalgijos banga užplūdo juodaplaukį, tačiau greit nusipurtė. Neleido prisiminimams užgobti jo dėmesio. Taikinys prieš jį, ir jį reikia sustabdyti. Tiesa, vaikinui vis kilo klausimas, kur pastiprinimas, nors jie tikriausiai jo neras, nes jis jau paliko kavinę. Sekdamas merginą, tiksliai žinojo robotuko būvimo vietą, kadangi su savo kyborgo akimi matė robotuką viena spalva, visiškai išsiskiriančia iš aplinkos, panašiai kaip šilumos jutiklis, kuris rodė tik robotuką, kita akimi matydamas visą kitą, kas vyksta aplinkoje, tačiau nepaleisdamas akių nuo merginos.

Mergina greitu žingsniu grūdosi pro minias žmonių gatvėse. Ją buvo itin lengva pamesti tiek sekant paskui, tiek žiūrint iš viršaus, kadangi visoje masėje buvo daug išskleistų skėčių dengiančių vaizdą. Kažkas netyčia paspyrė MK IV besigrūdant minioje ir šis nukrito. Jo vos nesutrypė apatiška minia mat jis dydžiu nė nesiekė vidutinio ūgio žmogaus liemens...

Būtent šią akimirką yra svarbi Kiro reakcija: jeigu vaikinas atkreipia dėmesį į parkritusį robotuką, mergina dingsta iš Kiro radaro; jeigu vaikinas savo dėmesį sukoncentruoja ties mergina, jis visiškai pameta MK IV iš akių ir lieka be partnerio.

Koncentruotis ties dviem taikiniais buvo sunku ,tačiau įmanoma. Sunkus pasirinkimas užklupo vaikiną, kai MK IV nutiko nelaimė. Jei Kiro paliks robotuką, gali likti be partnerio, jei gelbės partnerį, mergina pabėgs. Sigh, atsiduso vaikinas, šoko aukštyn ir nusileido prie robotuko, sučiupo jį ir išnyko. Atsirado vėl ant stogo, so robotuku.
- Atsargiau kitą kartą- beviltiška buvo robotukui įperšti atsargumo, tačiau Kiro tėviški instinktai privertė jį taip pasakyti. Na ką gi, trūkt už vadžių, vėl iš pradžių, kur toji mergina? Kaip dabar ją suras. Kiro patraukė ton pusėn, kur paskutinį kart matė einant merginą.

Išgelbėtas MK IV buvo purvinas ir šlapias. Minios aptrypimas taip pat turėjo savo pasėkmių: robotuko viena koja buvo apgadinta, tad dabar jis šlubavo ir buvo lėtesnis. Taip pat ploniausioji jo kūno dalis, kuri sukiojo kameros objektyvą, dabar turėjo labai limituotus judesius. Kiro norėdamas keliauti stogais turėjo neštis robotuką, kadangi šis niekaip negalėtų peršokti nuo vieno stogo ant kito, net būdamas idealioje būklėje. Jiems bekeliaujant, pasigirdo dirbtinio intelekto balsas.
-Kiro, iš čia negaliu naudoti sensorių ir sekti ieškomos moters. Man reikia būti arčiau.
Pranešė kompanionas, mat iki šio būtent taip ir sekė merginą nepaisant to, jog jam vaizdą užstojo krūvos žmonių gatvėse. Tuo tarpu žiūrint iš viršaus juodaplaukės nebesimatė.

Vaikinas sukluso, išklausė robotuko ir sustojo. Priklaupė ir staigiai pašoko, nuskriejo oru kokį šimtą metrų ir nusileido ant žemės. O tada žeme eidamas vis žvalgėsi moters. Kad ir kur toji žiūrkė pabėgo, ją reikia surasti. 
- Matai ką nors?- paklausė beeidamas. Koja kojon greit ėjo, vis išvenginėdamas žmonių, nerūpėjo jam aplinkinių nuomonė į tai, jog jis nešėsi sužeistą robotuką, kuris nebegali greitai vaiksčioti, nors jo greitas vaiksčiojimas yra daug lėtesnis už žmonių.

Pastebėję iš viršaus greitai besileidžiantį vaikiną, žmonės gatvėje atsitraukė padarydami jam erdvės. Bet Kiro skubėjo, tad iš karto patraukė pirmyn. Dažnas pamatęs MK IV tipo robotą suprato, jog tai buvo JUNKER agentas. Kurį laiką bėgant keliu robotukas tylėjo ir nedavė jokios informacijos. Tik kai jie pasiekė tam tikrą kvartalo vietą, dirbtinio intelekto balsas staiga prabilo.
-Kiro, suk į dešinę.
Vaikinui įsukus į dar vieną tamsų skersgatvį, jame nieko nebuvo. Tačiau MK IV nepasimetė. Robotukas liepė vaikinui eiti pirmyn kol pagaliau kažką pajautė.
-Ji čia. Eina nuo mūsų tiesiai, pasuko į kairę.
Robotuko kameros objektyvas buvo nutaikytas žemyn. Kiro stovėjo prie pat kanalizacijos dangčio.

Jeigu Kiro leidžiasi žemyn, toliau rašyti į Underpass.

Vaikinas visas sužeistas ir sudaužytas išlipo iš Underpass. Visas sužalotas lėtai nupėdino iki BCCH ekipažo ir buvo paguldytas į automobilį. Džiaugėsi, jog išgyveno, jog pagaliau baigė užduotį ir gaus progą pasiilsėti. 
- Man viskas gerai, keliauju į BCCH ligoninę- parašė žinutę Arwen.

Medikai padėjo Kiro įlipti į transporto galą, kur paguldė sunkios būklės vaikiną ant gulto. BCCH automobilis nuvažiavo iki skrydžių punkto, kur juodaplaukis buvo perkeltas į erdvėlaivį ir išskraidintas į Beyond kosminę stotį. Visą laiką su juo buvęs MK IV keliavo kartu nepalikdamas šeimininko. Tuo tarpu kaip ir buvo žadėta, Saito pasirūpino, jog Kiro automobilis auto piloto pagalba nuvyktų prie Neo Kobe BIT stoties, kadangi vaikinas turės grįžti viešuoju transportu.

Vaikinas kaip ir planuota grįžo į Neo Kobe naudodamasis BIT paslaugomis. Žinoma su juo keliavo ir jo linksmasis pokštininkas kompanionas MK IV. Vaikinas nieko nelaukdamas sėdo į savo automobilį ir patraukė kažin kur, kad padarytų kažin ką. Pakankamai greitai vaikino landing site nebebuvo.

Vos pamačius, tolumoje blankią, bet jau pažystamą aurą, Ash akys akimirkai ryškiai žybtelėjo, ryškiai mėlina šviesa. Violet tikrai buvo atgabenta į Neo Kobe. Magas garsiai sušvilpė kolegoms ir mostelėjo ranka.
-Jie nusileido ten.
Pirštu parodė kryptį, kur sekė pėdsakas, tiesiai prie didelio erdvėlaivio. Neskubėdamas apėjo aplink, bet ar kas buvo viduje, buvo sunku pasakyti. Palaukė, kol kolegos pasivijo ir kelis kartus smarkiai pabeldė į laivo korpusą.
-Yra kas namie?

Po skečiu buvo daug geriau. Lietus nebuvo naujovė ir asmeniškai prie jį nieko neturėjo. Tačiau būti šlapiam, Agni nepatiko. Ash pradėjus judėti, lietus vėl pasiekė savo, bet greiti žingsniai pasivyjo skėti.
"Blogas oras yra kai būna audra. Neo Kobe visada lija."
"Visada lyja..."
Agni truputėli susiraukė. Jei čia visada lyja, tai nėra Agni vieta. Nužiūrėjo aplinką, kaip viskas šlapia. Bent jau neplaukioja niekas.
"Na, tai kur mum dabar eiti? Matai ką nors"
"Kolkas dar nieko, bet palauk sekundėlę... "
Vaikinas tiesiog sekė ir dairėsi. Neturėjo ką pridurti, todėl netrukdė kitiems. Pamačius erdvėlaivį, prie kurio privedė seklys. Atmintis greitai susidėliojo galvoje ir pirštu įbedė į laivą.
-Ooo!
"Jie nusileido ten."
Agni palinksėjo į Ash žodžius, parodydamas, kad norėjo pasakyti kažką panašaus. Jis atsisuko į kitus du kolegas ir laukė iš jų kažkokios reakcijos.
"Yra kas namie?"
Tik po šitų žodžių pastebėjo, kad Ash įmesi inciatyvos.

Nors tai buvo tas erdvėlaivis, nuo kurio ėjo pėdsakai, tačiau niekas neatsiliepė į Ash riksmą. Erdvėlaivis buvo didelis, matomai iš storų sienų, nežinia ar išorinis garsas iš vis praėjo į vidų. Išorėje taip pat nieko nebuvo, nes niekas neatsiliepė. Tačiau nuo erdvėlaivio buvo matyti daug pėdsakų projekcijų, kurios vedė gilyn į miestą.

Ash pasitraukimas su visu skėčiu Hex nesutrikdė. Ji vis dėl to buvo su kapišonu, tad lietaus nebijojo. Tuo labiau norėjo palikti daugiau vietos po skėčiu tiems, kuriems labiau reikėjo. Ypač matydama kaip Agni sekiojo Ash ir įdėmiai kreipė dėmesį į jo kiekvieną pasisukimą. Su visais nusekė magą iki pat erdvėlaivio. Apžvelgė jį. Magui riktelėjus Hex pakėlė akis, lyg kažkas turėtų pasirodyti. Pati tylėjo ir bandė išgirsti kokį atsakomąjį garsą. Tačiau niekas nesureagavo. Tamsiaplaukė nuleido žvilgsnį į Ash, lyg jis turėtų atsakymą į visus klausimus.

Praėjo minutėlė, visi lyg sustingę klausėsi ir stebėjo, gal kas nors atsilieps, bet deja nei gyvos dvasios... tikriausiai. Pėdsakai vedantys iš laivo teoriškai galėjo nuvesti juos tiesiai pas dainininkę, bet magas jau turėjo patirties su šiuo reikalu ir vien tik sugebėjimais niekad aklai nesikliovė. Grobikai galėjo susėsti į kokią transporto priemonę ir pėdsakai dingtų, lygiai kaip Altissioj. Idealus variantas būtų rasti kokį bendriinką ir jį iškvosti...
-Jei ten viduje yra kas nors, jie gali žinoti, tikslią Violet būvimo vietą. - Samprotavo Ash.
-Gal kuris nors mokat įsilaužti į erdvėlaivius, dabar būtų nuostabus momentas tai padaryti.
Apsisukdamas nužvelgė savo kompanjonus, tikėdamasis pozityvaus atsakyumo.

Besidairydamas žinomo erdvėlaivio ir matydamas erdvėlaivių gausą, Gabriel suprato, kad jo pastangos gali užimti net ne vieną dieną, todėl jis grįžo prie savo kompanijos. Ir pačiu laiku sugrįžo, nes magas nurodė kryptį, o netrukus pasimatė ir būtent tas erdvėlaivis. Vaikinas su visais kartu priėjo ir apmirė po Ash riksmo.
Kažkuriuo momentu Gabriel pasijuto nejaukiai, laukdamas pasirodant transporto priemonės savininkų ar bent pakeleivių. Tačiau niekas neišėjo ir neišlindo pasižiūrėti triukšmadarių. Iš to sekė tik viena išvada: erdvėlaivis tuščias ir jie vėl aklavietėje beieškant Violet. Tada magas prakalbo apie tai, apie ką blondinas nebūtų net išdrįsęs pagalvoti. Kelis metus pradirbęs erdvėlaivių dirbtuvėse jis daug apie juos žinojo ir pasistengęs galbūt galėtų nulaužti įėjimo spyną, bet juk tai svetimas daiktas. Tai lygu įsilaužimui. Dvejodamas dėl tolimesnių veiksmų jis klausiamu žvilgsniu, bet surauktais antakiais pažiūrėjo į magą, tada permetė akimis merginą ir Agni. Po to grįžo akimis prie erdvėlaivio. Ko tik nepadarysi dėl Violet...
Gabriel priėjo prie pat erdvėlaivio kur buvo durys. Šalia jų rado spynos skydelį ir pradėjo jame krapštytis.

[use: intrusion]