Alton Plaza [Landing site]

Ada ilgai laukė šios dienos. Net buvo nusistačiusi priminimą savo apdaužytame, aptrintame ir lėtai beveikiančiame susisiekimo prietaise. Visą sunkiai uždirbtą atlyginimą iš karto išleido bilietui į Neo Kobe. Metalinėje Dykumoje tarpplanetinis transportas pasirodydavo gan retai, tad reikėjo nemažai paplanuoti, kad viskas pavyktų. Praėjo dešimt metų nuo paskutinio susitikimo su geriausiu draugu Jack. Mergina galėjo tik įsivaizduoti kaip vaikinas atrodė dabar. Prisiminė jį dar mažą, putlių paraudusių žandukų, aukso spalvos suveltų plaukų, su savadarbiu mediniu kardu, kuriuo jis mėgdavo mosuotis vaidindamas, jog kapoja monstrus ir gelbėja Altissia. Pačios juodaplaukės gyvenimas nuo tų laikų labai smarkiai pasikeitė, tad visa vaikystė atrodė panašesnė į sapną. Netrukus pasigirdo pranešimas erdvėlaivio keleiviams, jog jie atvyko į pažangiųjų technologijų planetą. Ada dar neturėjo progos joje lankytis, tad savaime suprantama, jog tryško noru pamatyti kaip žmonės gyveno kitame pasaulio kampelyje. Lauke ją iš karto pasitiko negailestingas lietus ir šaltas oras. Tamsiaplaukė net nusipurtė susiimdama už plikų pečių, visiškai nepasiruošusi tokioms sąlygoms. Greitai užsimetusi raudoną gaubtą ant galvos nubėgo pasislėpti po artimiausiu stogeliu. Į Neo Kobe ji atvyko viešuoju tarpplanetiniu transportu, mat savo erdvėlaivio neturėjo. Scavengerio atlyginimas buvo daugiau, negu neįspūdingas. Šaldama lauke Ada išsitraukė savo nedidelį susisiekimo prietaisą ir žvilgtelėjo į laiką, bei pasitikrino ar negavo naujo pranešimo iš savo draugo. Jie jau kurį laiką planavo susitikti ir pagaliau atėjo lemtingoji diena. Sukūrusi tokį ilgą kelią juodaplaukė nekantravo pamatyti draugą. Nekantrumas vertė ją per dažnai dairytis aplink. Rudomis akytėmis ji bandė surasti pažįstamą veidą.

Danguje staiga pasirodė baltas, šiek tiek lėktuvą su u formos dalimis primenantis erdvėlaivis. Jo sparnų galiukuose švytėjo šviesos, vienoje pusėje raudona, kitoje- mėlyna. Šis erdvėlaivis pakibo virš neo kobe landing site, o tada lėtai pradėjo leistis. Nusileidus erdvėlaivio "durys" padengtos geltonu stiklu atsidarė. Iš jo išlipo geltonplaukis, žaliaakis vaikinas, atletiško sudėjimo. Jis buvo apsirengęs marškinius, žalią kaklaraištį, kuris labai derėjo prie jo akių bei paprastas žalias kelnes. Atrodo iš išvaizdos niekuo nesiskiriantis nuo kitų, ir tikrai neatrodė kaip koks "herojus". Neturėjo su savimi nei ginklo, nei šarvų, o ir brangaus ginklo negalėtų įpirkti, savo patėvio palikimą išnaudojo erdvėlaivio pirkimui, tad nelabai teturėjo atliekamų pinigų geram gear.

Išlipęs apsidairė, ieškojo juodaplaukės merginos, kurią pažinojo nuo pat vaikystės. Tačiau ši jį paliko, kai jam buvo aštuoneri. Prisiminė ją kaip cute, draugišką mergaitę, tačiau pamatė kur kas rimčiau atrodančią merginą, ir tegalėjo klausinėti, kas per tuos metus nutiko. Tačiau vis tiek jam ištryško laimės ašaros, pribėgo prie jos, tuos kelis metrus ir stipriai apkabino. Nieko nesakė, atmosfera buvo per daug nejauki, po dešimties metų nežinomybės.

Ada dairėsi tai aplink, vis nuleisdavo akis į savo suskilusį susisiekimo prietaiso ekranėlį pasižiūrėti laiko. Ji atvyko anksčiau, todėl vaikystės draugo teko šiek tiek palaukti. Netrukus akiratyje pastebėjo panašios charakteristikos vaikiną. Jo plaukai buvo šviesūs, akys žalios, o į veido bruožus reikėjo labai gerai įsižiūrėti, kad sugebėtum įžvelgti panašumus, todėl į jį geriau dėmesį atkreipė tik pamačiusi, jog šis ėmė bėgti į jos pusę. Staigus apsikabinimas taip pat užklupo merginą netikėtai. Per tiek metų juodaplaukė buvo atpratusi nuo tokio šilto bendravimo, tad iš pradžių net nežinojo kaip sureaguoti. Prireikė kelių minučių, kad pagaliau suveiktų jos reakcija ir rankos automatiškai apglėbė vyrišką kūną, bei taip pat stipriai jį prispaudė prie savęs.
-Jack?
Lyg pasitikslindama tyliai ištarė, nors jau buvo šaukštai po pietų. Porelei atsitraukus vienam nuo kito, tamsiaplaukė dar kartą nužvelgė vaikiną stovėjusį priešais. Iš tikrųjų, nors labai pasikeitęs, tačiau tai buvo tas pats Jack, kurį ji prisiminė nuo pat vaikystės laikų. Ados veide pasirodė šilta plati šypsena, o akys šiek tiek sudrėko.
-Jack!
Garsiau pakartojo draugo vardą šį kartą jau įsitikinusi, jog tai buvo jis. Dešimt metų jie nesimatė, o ir bendravimas buvo beveik nutrūkęs, bet porelė pagaliau sugebėjo susitikti. Šį kartą jie buvo vyresni ir daug savarankiškesni. Tiek daug klausimų sukosi juodaplaukės galvoje, kad ji nė nežinojo kaip pradėti pokalbį su senu draugu. Tą akimirką ji paprasčiausiai džiaugėsi, jog vėl jį matė sau prieš akis.

Vaikinas džiaugėsi matydamas draugę, tik galėjo atspėti, kas jai nutiko per tuos metus. Bet tikrai norėjo ją taip sakant "ištardyt". Vaikino blogas oras nenustebino, buvo girdėjęs, jog Neo Kobe orai tikrai nėra egzotiniai. Tačiau net tokie orai negalėjo išsklaidyti jo entuziazmo.
- Eime į kokią kavinę, o ten ir pasikalbėsime?- klausiamai su šypsena pasiūlė vaikinas, tačiau net nelaukė atsakymo ir pagriebė merginai už riešo. Pradėjo temptis miesto link, tada sustojo, su plačiomis akimis ir pravira burna, lyg pats katik supratęs ką padarė. Atsisuko atgal į merginą, šiek tiek raudonais žandukais.
- A-Aš a-a-atsiprašau, įprotis- pasakė vaikinas, paleisdamas juodaplaukės riešą. "Jau praėjo per daug laiko, kad aš galėčiau su ja elgtis taip, kaip elgiausi vaikystėje" pagalvojo vaikinas.
- Tai eime?- šį kartą neskubėjo atlikti jokių staigių judesių.

Ada taip pat buvo pasiruošusi užpulti vaikiną klausimais. Tiek daug norėjosi išsiaiškinti, sužinoti ir net išsipasakoti. Labiau, negu jos pačios istorija po išsikraustymo iš Altissia, domino sužinoti ką Jack nuveikė per tuos dešimt metų, kurių metu tik karts nuo karto pavykdavo susirašyti. Blondinui pasiūlius užsukti į kavinę, juodaplaukė entueziastingai linktelėjo, tačiau pasiūlymų visiškai neturėjo. Privalėjo pasiteisinti.
-Aš šioje planetoje esu pirmą kartą, tai pasitikėsiu tavo rekomendacijomis.
Šyptelėjusi pasakė ir kiek nustebo kai jos draugas staigiai pagriebė ją už rankos. Nostalgijos jausmas apėmė merginą. Kelių akimirkų laikotarpyje spėjo praskrieti praktiškai visi vaikystės prisiminimai. Taip Jack arba pati Ada mėgdavo tampytis vienas kitą kai surasdavo ar norėdavo parodyti kažką įdomaus. Na, arba bėgo nuo menamų pavojų žaizdami. Tačiau mielus vaizdus nutraukė toks pat staigus blondino atitrūkimas, kuris privertė juodaplaukę suvokti, jog jau nebe tie laikai ir amžius. Kiek sutrikusi mergina ir vėl linktelėjo sutikdama eiti kartu ir paspartinusi žingsnį pasivijo Jack bei susilygiavo su juo. Neo Kobe buvo apsiniaukę, lijo lietus, tačiau gatvės mirgėjo įvairiausiomis spalvomis nuo įvairių reklaminių iškabų, neoninių ženklų bei užrašų ir video ekranų aukštai ant pastatų. Transportas čia skriejo gatvėmis ir net oru. Palyginus su Metaline Dykuma, viskas dvelkė savotiška prabanga, tačiau kiek žemesnio lygio, negu prisimenant Altissia. Vis gi, tai buvo dar vienas absoliučiai naujas pasaulis. Juodaplaukė nė neabejojo, jog tokiame mieste kavinę surasti nebus sunku.

- Na, aš ir pats čia lankiausi tik vieną kart, tad tikiuosi nepasiklysim- nusijuokė vaikinas. Lyg prisiminė vieną kavinukę, gan atviroje vietoje, kurią buvo praėjęs savo praeitoje kelionėje.
- Matai, yra priežastis, kodėl pasiūliau susitikti būtent čia- vaikinas šiek tiek užtilo, tipendamas per miestą- mano kardas sulūžo- nejaukiai nusišypsojo, jam jo ginklai visada reiškė daug, jis juos saugodavo, po ilgos treniruotės atsisėsdavo ir pasiėmęs vandens kibirą bei skudurą juos valydavo, kai jausdavo, jog tampa bukus- nušlifuodavo. Nors neperdaug stipriai, mat per aštrus kardas yra blogai, būtinai turi išlaikyti balansą tarp bukumo ir aštrumo. Gan greitai porelė priėjo prie kavinukės, vaikinas pagalvojo, jog tikriausiai ji taip arti jų nusileidimo vietos, kad galėtų pritraukti turistus.
- Atėjom by the way, štai ir kavinukė- vaikinas pasuko jos link.

Space Kōhī buvo, nors ir vienas mažesnių, bet turintis pakankamai jaukią atmosferą kavinė-baras. Čia viskas buvo modernu. Baras stovėjo patalpos viduryje, o aplink, ypač prie sienų, sustatyti stalai su sofutėmis aplink. Dažniausiai didesnius stalus nuklodavo gausesnės grupelės vaikų ar suaugusiųjų susirinkusių drauge praleisti laiko. Kelios vietos prie baro taip pat visada būdavo užimtos vienišų vilkų atėjusių tiesiog ramiai išgerti.

Beeidama kavinės link Ada klausėsi savo draugo pasakojimo. Jai visiskšai netrukdė, jog jų susitikimas šioje planetoje buvo dalinai dėl kitų reikalų. Galbūt sužinos apie kokią gerą ginklų parduotuvę ir pati kažką ras. Išgirdusi paaiškinimą apie blondino kardą, kurio beje nebuvo mačiusi, net nežinojo, jog vaikinas tokiu naudojosi, juodaplaukė nusijuokė.
-Vis dar bandai patapti herojumi?
Nusijuokė jau beeidama pro kavinukės duris vidun. Vietos atmosfera ją lengvai nustebino. Jau gatvėse mergina pastebėjo kitokį gyventojų aprangos ir apskritai įvaizdžio stilių, tačiau įėjusi į pastatą dar labiau susižavėjo tuo, ką pamatė. Metalinėje Dykumoje "prabangi" kavinė reiškė lauko ramen kioskelį, prie kurio tilpdavo vos šešiolika asmenų vienu metu. O čia galėjai ir pasislėpti nuo lėtaus, pasišildyti ir net patogiai įsitaisyti.
-Aš tave mielai palydėsiu pirkti ginklo. Gal ir pati kažką surasiu. Beje, aš irgi turėjau kardą...
Prisiminusi nemalonų įvykį trumpam nutilo ir instinktyviai apsidairė. Reikėjo kažkur prisėsti. Kadangi jau atvyko iš tolimų kraštų, juodaplaukė iš karto patraukė minkštų sofučių link, staliukas prie lango. Įsitaisiusi ant vienos jų ir plačiai išsišiepusi rudaakė žvilgtelėjo į savo draugą.
-Tai ką nors jau išgelbėjai?

Vaikinas po merginas klausimo sutrūkčiojo.
- Žinoma! Pamatysi, tapsiu herojum kurį visi prisimins!- entuziastingai patvirtino. Įėjus į vidų pasikeitė visa atmosfera, jaunuolis pasijautė labiau kaip namie, nei lauke. Buvo šilta, sausa ir buvo kur patogiai atsisėsti.
- Tai puiku! Galėsime atsigėrę kavos iškarto keliauti ten- vaikinas prisėdo- turiu užsirašęs adresą- išsitraukia lapelį iš kišenės, išlanksto- ta vieta vadinasi "Plato's Cavern", ten galima nusipirkti visokių niekučių, nuo ginklų ar šarvų iki visokių kitokių dalikėlių, nors apie tuos kitus dalikėlius šiek tiek mažiau žinau, mat tai nėra mūsų kelionės tikslas.
-Uhh, working on it, dar kol kas nieko neišgbelbėjau, bet visiems padedu kiek tik galiu! Būti herojumi nėra taip lengva kaip atrodo! Anyways papasakok ką nuveikei per tuos metus ar kas nutiko, kai išvykai- vaikinas iškarto uždavė juodaplaukei klausimą. Tuo tarpu žiūrėjo į merginos veido bruožus, įdėmiau apžiūrėjo kaip ji pasikeitė, lyg negalėdamas patikėti, kiek laiko praėjo.

Ada šyptelėjo po šviesiaplaukio kalbų apie jo svajonę, kurios jis siekė nuo pat vaikystės. Tais laikais viskas atrodė kitaip, pasiekiama. Galbūt gyvenimas Altissia mieste vis dar buvo kupinas pozityvumo ir plačių galimybių. Tačiau kitokio pasaulio mačiusi mergina, susidūrusi su begale sunkumų ir kliūčių kiekviename žingsnyje, nebegalėjo žiūrėti į gyvenimą pro rožinius akinius. Jack pradėjus kalbėti apie planus nuvykti į minėtą "Plato's Cavern" parduotuvę, juodaplaukė entueziastingai linktelėjo. Jai ir pačiai buvo įdomu, ką ten buvo galima rasti. Ypač atsižvelgiant, jog Neo Kobe planeta buvo technologiškai pažangesnė už daugumą kitų šioje sistemoje. Vienintelis dalykas, kuris galėjo kelti nerimą, tai buvo orb'ų suma jos kišenėje. Tema staiga vėl sugrįžo prie herojų ir jų darbo. Ada su šypsena veide stebėjo kaip Jack kalbėjo apie savo tikslus. Norėjo daugiau jo paklausinėti, bet pati gavo klausimą. Tikėjosi jo sulaukti anksčiau ar vėliau, todėl pirmiausia padavėjai priėjus peržvelgė meniu ir užsisakė paprasčiausią kavą bijodama išleisti per daug pinigų. Kai užsisakė ir jos draugas, mergina atrėmė savo nugarą į sofos atlošą.
-Ehhh, naa. Mano istorija turbūt nebus įdomesnė, negu tavoji. Gyvenimas Metalinėje Dykumoje yra.... kitoks.
Ironiškai nusišypsojo.
-Turėjau gan anksti susirasti darbą, kaip ir tėvai. Dykumoje pavojinga. O miestas.. na, nepavadinsi jo miestu. Gyvename neapsakomo dydžio lūšnynuose.
Juodaplaukė nelabai drąsiai kalbėjo apie savo gyvenimą, nes vis gi, neturėjo kuo pasigirti. Net buvo šiek tiek gėda prieš draugą, mat šis gyveno nepalyginamai geresnėmis sąlygomis.

-Hmmm...
Numykė iš plaukų kratydama vandens lašus. Merginai dar reikėjo priprasti prie savo pasikeitimų. Nors pačiai ganėtinai patiko būti baltaplauke, bet toks staigus kitos spalvos įgyjimas kėlė keistus pojūčius.
Leila akimis nužvelgė aikštelę ir iš tolo įvertino savo erdvėlaivį. Jis atrodė gana pakenčiamai ir nelabai pakitęs nuo įprastinės išvaizdos. Tačiau patekti į Altisią visada buvo kėblu. O kontrabandininkui kuo mažiau susiduri su apsauginiais, tuo geriau. Ir ramiau.
-Varom abi su tavo
Plačiai išsišiepė parodydama dantis.

-Tinka.
Šyptelėjusi atsakė į Leilos pasiūlymą ir abi merginos nužingsniavo erdvėlavių nusileidimo aikštele tolyn, kur stovėjo apdulkėjęs ir šiek tiek apibraižytas SUNFISH 07. Sustojusi prie savo transporto priemonės šviesiaplaukė giliai atsiduso.
"Lyg nebūtų kur daugiau pinigų išleisti.."
Pasiskundė mintyse dėl atsiradusių naujų išlaidų. Bet nuotaikos stebėtinai neprarado. Juk kartu su drauge ketino keliauti atšvęsti. O dar ir galės supažindinti Leilą su savo gimtaja planeta.
Priėjusi prie SUNFISH 07 Integra atvėrė nedideles metalines dureles, kurios saugojo valdymo panelę, ir prilietė delną prie ekrano. Sistemai atpažinus erdvėlaivio savininkę, spynos kaip mat atsirakino, durys prasivėrė ir merginos galėjo įlipti vidun. Nepaisant visų mandagumo nuostatų, ragana įlipo pirma. Taip ji galėjo parodyti Leilai kur sėstis, bei pati nesunkiai okupavo piloto kėdę.
-Jauskis kaip namuose.
Šyptelėjusi pasakė draugei ir palaukė, kol ši įlipusi vidun įsitaisys vienoje iš trijų laisvų sėdynių. Kai abi merginos buvo pasiruošusios, SUNFISH 07 pakilo nuo žemės ir paliko Neo Kobe planetą.

Kol Mein atsibaste iki landing site praejo kelios valandos. Buvo daug laiko apgalvoti veiksmu planui bet padetis atrode beviltiska. Tarsi adatos sienos kupetoje ieskoti. Lukuriuodamas site ir gurksnodamas alkoholi daug pagalbos nesusilauke. Zmones nenorejo veltis i diskusijas su paslemeku, o tie kurie sustodavo nieko naudingo nepasakydavo. Netrukus raudonplaukis pastebejo valkata pasislepusi nuo lietaus po erdvelaiviu. Is transporto priemones stovio buvo galima spekuliuoti, kad savininkas jo senai nenaudoja. Atpedines prie benamio, atsitupe ir dave jam isgerti.
- Hey old man. Gal kartais matei dvi izimybes isvykstancias is cia. Populiarus duetas, rode per zinias. Ieskau ju.
Trumpai ir konkreciai isdeste ko nori, kol seniokas megavosi gerimu

Benamis, prie kurio prisijungė Mein, buvo vyresnis ir iš pažiūros smulkesnis už vaikiną. Badas vis gi darė savo ir tai matėsi ne vien iš jo sudėjimo, bet ir pažvelgus į veidą. Pamatęs butelį raudonplaukio rankoje vyras išsišiepė pademonstruodamas savo nepilną dantų kolekciją. Matomai kelių trūko, galbūt kažkas išmušė, galbūt iškrito. Sunkus gyvenimas gatvėje. Pavaišintas benamis lyg akimirkai atsigavo, pagyvėjo ir net išsišiepė.
-Ahhh, kaip senai ragavau tokio aukštos klasės gėrimo.
Vyras nužiūrėjo Mein nuo galvos iki kojų.
-Nors tu neatrodai iš turčkių.
Prieš pratęsdamas mintį vyras apsidairė, lyg norėdamas įsitikinti ar joks pašalinis asmuo nesiklauso, ir pasilenkė arčiau pašnekovo.
-Pavogei?
Bet Mein staiga jį užklausė apie kažkokias įžymybes. Tokių beabejo Neo Kobe turėjo daug. Jų veidai puikavosi daugelyje reklamų ir reklaminių hologramų gatvėse, ekranuose, jų dainos grojo per kolonėles. Todėl visiškai nesupratęs tokio abstraktaus klausimo vyras tik truktelėjo pečiais.
-Tai gal pranešė per žinias ar kokioje laidoje kur jos dabar yra? Gi įžymybės.

- Sakykim savininkai nepasiges jo.
Atsake i valkatos klausima, mat techniskai butelys nebuvo Mein. Siek tiek pagalvojes prisimine merginu isvazda ir tiksliai nupasakojo.
- Jos is cia paliko planeta, tad gal kartais atsimeni i kuria krypti?
Erdvelaiviu tranzito kryptis landing site buvo daugiau maziau nustatytos, kad erdvelaiviai nesusidurtu, tad matant kur kyla erdvelaivis galima spelioti ir krypti. Klausimas tik ar senis kazka isvis mate

Vyras šyptelėjo išgirdęs Mein komentarą apie butelį. Po erdvėlaivio sparnu nebuvo jauku, tačiau jis bent apsaugojo nuo įprastinės liūties. Benamis klausėsi raudonplaukio pasakojimo apie merginas. Iš nepažįstamojo veido išraiškos buvo galima įžvelgti, jog jis kažką lyg ir atgamino apie tai, bet nebuvo užtikrintas. Atėjo eilė atsakyti, bet vyras pirmiau žvilgsniu nusitaikė į butelį. Nori informacijos - sumokėk. O gavęs gerą gurkšnį alkoholio jis jau buvo pasiruošęs šnekėti.
-Oooi, vaikine, tu kalbi apie Neo Kobe gelbėtojas? Tos merginos senai iš čia išvyko.
Vyras garsiai nusijuokė.
-Erdvėlaivių nusileidimo aikštelėje vyko didelė kova. Viskas čia buvo sunaikinta. Žiūrėk, dabar nesimato jokių įkalčių, viskas sutvarkyta.
Mein besikalbant su benamiu, kuris panašu, jog neturėjo jokios naudingos informacijos, suskambėjo raudonplaukio susisiekimo prietaisas. Jis gavo žinutę iš Tram:
"Prieš išleisdamas tave į misiją nepagalvojau, kad tu čia nevietinis, tai pagelbėsiu tau truputį. Ieškomos merginos paskutinį kartą buvo pastebėtos Altissia mieste. Good luck."

Mein atsiduso ir pasitryne spranda. Pasieme tustesni buteli atgal ir atsistojo.
- Jei jau tunai cia, tai laikyk akis atmerktas. Kita karta gali ir uzsidirbti, zinai.
Pamokslavo bandydamas islieti nusivylima. Kaip tik tada suvibravo raudonplaukio susisiekimo prietaisas. Zinute buvo tarsi tolimas svyturys zvarbia nakti juroje. Nesusivaldes isspaude sypsenele ir gurkstelejo gerimo. Nieko benamiui nebesake, tik susirado savo kledara ir isedo vidun. Prireike 20min spoksojimo i viesaji transporta, kol susigaude kuria kryptimi reikia skristi. Springstantis variklis sunkiai atplese shipa nuo zemes ir vaikinas paliko Neo Kobe.

Mergina sau niūnuodama dainelę tapsėjo niūriomis, šlapiomis neo kobe gatvėmis. Pasibaisėtinas oras visiškai netrikdė merginos- jai nusispjaut ant tokių menkų dalykų. Ši džiaugėsi savo nauju pirkiniu, jos akimis diena buvo puiki. Ji aplankė svečią planetą, tačiau jau laikas sugrįžti namo. Ieškojo kur pasistatė erdvėlaivį. Būtų problema, jeigu ji pasiklystų nepažįstamoje planetoje. Nors pasiklydimas nepažįstamoje planetoje turėjo savąjį žavesį. Galbūt net būtų "fun", ko Yuzuriha niekada neatsisakytų. Tačiau jos mintys apie pasiklydimą ilgai nesitęsė, ši pamatė savo gražuolį. "Gražuolį" baltą, naują , nupoliruotą erdvėlaivį,su naujausios technologijos varikliu, nors mergina apie tai daug neišmanė, pirko tą, su kuriuo atrodė, jog galės prisiskraidyti iki ašarų. Mergina vienu šuoliu užšoko į erdvėlaivio vidų, pakilo į orą, apsuko kelis ratus ir nėrė į portalą.

Tamsus vakaras. Viename tamsiame kampelyje tūnojo juodas kamuoliukas. Jis čia praleido jau gerus keletą metų. Kadangi jis buvo labai tamsus, jo niekas nepastebėdavo naktį, o dieną jis kur nors palysdavo pasislėpti. 
"Supistas šunsnukis, jei ne jis, būčiau daug daugiau pasiekęs" juodasis kamuoliukas netgi galvoti sugebėjo. "Kiek čia praleidau, keletą metų? ir viskas tik per jį, per tą kalės vaiką". Juodasis kamuoliukas kažko tai nekentė. O ko juodasis kamuoliukas galėjo nekesti? Sužinosime vėliau. "Aš praradau labai daug jėgos, viskas ką pasiekiau, atiteko jam, aš turiu tik savo prisiminimus ir patirtį, tačiau esu per daug silpnas ką nors dabar padaryti. Bet man nebesvarbu, aš per ilgai laukiau, nors dar nesukaupiau pilnos savo jėgos, nebegaliu laukti" kamuoliukas pagalvojo ir pradėjo didėti. Išsiplėtė į gerą futbolo kamuolį, tada į dar didesnį kamuolį, tas kamuolys tapo ilgesnis ir nelabai apvalus, o vėliau iš kamuoliuko išsiskleidė keturios galūnės, o tada penkta mažesnė. Pirmos keturios susiformavo į rankas ir kojas, o paskutinė į galvą. Tai buvo juodaplaukis, raudonakis vaikinas, su gan atletišku kūnu. Patraškino kaklą, apšiltino raumenis, rankas, kojas. "Na ir senai neturėjau kūno, gera sugrįžti, it's good to feel ALIVE". Juodaplaukis prisėlino praeinančiam žmogui iš už nugaros ir vienu greitu smūgiu šiam per kaklą jį "išjungė", jį nurengė ir apsimovė jo drabužius. "Better than nothing", o tada nusėlino link Plato's Cavern.

Šaltame Alton Plana skersgatvyje įvyko eilinė žmogžudystė. Apie ją buvo sužinota daug vėliau, mat lietaus, įvairios muzikos, eismo ir gyventojų keliamas triukšmas visiškai užgožė bet kokią užuominą apie kraupų įvykį. Blyksinčios ryškių neoninių ženklų iškabos blankiai apšvietė kampe tarp konteinerių susmukusį nuogo individo kūną. Šiukšlių išvežiotojai jį surado kitos dienos rytą ir raportavo situaciją JUNKER HQ. Ligoninės vyras nebepasiekė, mat jau buvo per daug vėlu jį išgelbėti. Kadangi nusikaltimas nebuvo užfiksuotas, o įkančių neliko, atsakingos institucijos negalėjo iškelti normalaus tyrimo.

Juodaplaukis išėjęs iš underpass pasiražė, pasuko vieną ranką aplink kelis kartus ją sulenkęs, po to kitą. "Neblogas warmup, senai taip reikėjo, ypač išvenginėti šūvius iš close range buvo sunkiausia, po tokio veiksmo reiktų atsipūsti... biškį traukia miegas, reiktu įkalti puodelį ar du kavos". Aoki nutipsėjo tamsiomis Neo kobe gatvėmis. Lietus pylė jam ant galvos, tad jis užsidengė ją kapišonu. Juodas šešėlis nuslinksėjo iki Space Kōhī, įėjęs į vidų vaikinas nusimovė kapišoną. "Kvepia nostalgija, kiek čia laiko nebuvau? Du su puse- trys metai?" vaikinas iš karto patraukė prie baro. 
- Sveiki, man vieną su pusę puodelio kavos prašau, vieną su dviem šaukšteliais cukraus ir truputi pieno, antrą be cukraus- paprašė juodaplaukis, stebėdamas kavinės darbuotoją atsipalaidavusiu neutraliu veidu, parodė, jog jis nejuokauja.

Išlindęs į gatves Aoki iš karto buvo apipiltas šaltu lietumi. Šis nepaliaujamai pylė miestą būtent šiandien stipriau, negu įprastai. Dangus visada apsiniaukęs, tačiau gatves puikiausiai apšvietė mirgančios neoninės iškabos su vietų pavadinimais ir reklamomis, ekranai įtaisyti ant aukštų pastatų rodė įvairius vaizdus ryškiomis spalvomis. Gatvėse, kaip ir ore nesustojo didelis eismas. Turbomobiliai, krovininiai ir lengvieji, turbomotociklai ir kitoks transportas lakstė visomis kryptimis. Kažkur tarp daugybės pastatų, ant sienos kabėjo išsikišusi nedidelė purpurinės spalvos iškaba "Space Kōhī". Įžengęs vidun į pastatą Aoki atsidūrė jaukioje, pakankamai erdvioje kavinukėje. Ji buvo vietinių lankytojų priskirta prie retro stiliaus dėl interjero dizaino, kuris buvo panašesnis į senesnius laikus ir nukrypo nuo dabar populiarių modernių sprendimų.

Prie baro juodaplaukį pasitiko barmenas. Išgirdęs vaikino užsakymą jis linktelėjo.
-Prašau sėstis kur patogu. Atnešiu užsakymą ir prie staliuko.

5 MP - 10 orb

Kavinėje virė veiksmas, o vaikinas užsisakės sau kavytės nuėjo ir atsisėdo į laisvą vietą. Atsisėdęs turėjo laiko, tad atsilošė, permetė ranką ant sofutės atlošo. "Labai patogios vietos čia, labai įmantriai sugalvojo, padėti sofas, gan geros kokybės". Vaikinas permetė koją ant kojos. "hmm, ką reiktų daryti, manu kaip nors įsiterpti į underground gyvenimą būtų labai naudinga, o galutinis tikslas patekti į Deadly Swords, ji mano žiniomis yra labai galinga organizacija, su ja turėčiau galimybę augti ir galiausiai jam atkeršyti. O kaip man gauti jų dėmesį? Nežinia ar jie lankosi underpass, tai galbūt vien laiminėti kovas underground kovose neužteks, what else is there?  Nejau teks eiti plėšti parduotuvėles? Bet kam jiem paprasto street thug, kai aš turiu daug daugiau potencialo? this shit is tough". Vaikinas toliau laukė savo kavos.

[Kava for RP reasons]

Barmenas nusišypsojo Aoki profesine šypsena ir įsidėmėjęs kur įsitaisė klientas ėmėsi darbo. Tuo tarpu judaplaukis turėjo laisvę išsirinkti patogiausią vietą. Kavinė šiuo dienos laiku buvo tik puspilnė, todėl laisvų vietų buvo įvairių. Vaikinas išsirinko vieną iš laisvų sofučių prie, kurių stovėjo po nedidelį staliuką. Ši vieta buvo maždaig nutolusi prie sienos vidurio, tad, nors erdviais atstumais, bet aplink buvo kitų, dauguma užimtų, vietų prisėsti. Laukdamas užsakymo Aoki girdėjo įvairius aplinkinių pašnekesius. Dauguma buvo asmeniniai, nereikšmingi dalykai. Tačiau karts nuo karto galėjai išgirsti ir įvairių gandų. Dešinėje pusėje, taip pat prie sienos, ant panašio sofutes kaip kad sėdėjo juodaplaukis, buvo įsitaisiusi draugų grupelė. Trys vaikinai ir dvi merginos. Jie mėgavosi kavinės užkandžiais ir gėrimais bei diskutavo įvairiomis temomis.
-Ar galit patikėti, The Deadly Swords užpuolė Metalinę Dykumą.
Prakalbo mergina. Matomai labai norėjo pasidalinti šiomis žiniomis.
-Girdėjau, kad tos pačios kovotojos nuvyko su jais kovoti. Žinot, tos, kur buvo interviu Galaxy News.
Prakalbo vaikinas bandydamas prisiminti kovotojų vardus.
-Aaaa, atrodo žinau apie ką kalbi. Sunku patikėti, kad dviejų žmonių komanda sugeba tiek daug.
Pritarė kitas vyrukas.
Barmenas netrukus pasirodė prie Aoki staliuko. Priešais klientą padėjo jo užsakytus gerimus. Vienas buvo kava pagal vaikino užsakymą: viena su dvejais šaukšteliais cukraus ir šiek tiek pieno, kita - paprastas espresso. Linktelėjes vaikinui vyras pasišalino ir nužingsniavo prie baro.

Juodaplaukis besedėdamas galėjo nugirsti ir gandų apie Deadly Swords bei kažkokias tai merginas. Tuo pačiu jam atnešė kavą.
- Ačiū- padėkojo barmenui. Greitai išgerė paprastą espresso, o tada pasiėmė pirmąją kavą su pienu ir atsistojęs priėjo prie trijulės.
- Sveiki, nugirdau jūsų pokalbį ir susidomėjau. Kas tie Deadly swords? Ir kodėl kažkokios tai merginos iš televizijos su jomis kovoja? Aš iš tolimos planetos, neseniai čia atvykau gyventi, nelabai žinau apie tokius dalykus- vaikinas pasakė trijulei. Norėjo daugiau sužinoti apie Deadly swords, o trijulė atrodė žinojo kai kurias naujienas.